Kūčių papročiai, tradicijos ir burtai

Adventas – tamsus ir niūrus laikas, kurio metu turime laiko apsivalyti sielą ir kūną nuo negerų dalykų, apmąstyti savo poelgius, atsiprašyti nuskriaustų ir įžeistų, taip pat ir patys sau atleisti.

Kalėdų mėnesiu baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu, visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų saulė pradeda kilti vis aukščiau ir grįžta į dangaus skliautą. Bet iki tikro grįžimo vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos, skiriančios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasaulio tvarkos kūrimąsi.

Kūčios, kurios švenčiamos gruodžio 24-ąją, yra šeimos šventė, tačiau nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų negandų jis pats ateiti negali, tai jam bent pavalgyti ką nors nuo Kūčių stalo derėtų nunešti.

Daugelyje vietų nuo seno sakoma, kad tas, kuris ilgiau Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks. Galima išgirsti ir tokią versiją: kas pirmas Kūčias pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis.

Ruošiantis Kūčių vakarienei
Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolę, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenudengtas – vėlėms.

Manoma, kad per Kūčias susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Prie Kūčių stalo žmogus turi sėstis visokia prasme švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais, dovanojamos skriaudos. Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas. Vakare iškūrenama pirtis, kurioje pirmiausia išsimaudo vyrai, o po jų – moterys ir vaikai. Išsimaudžius apsivelkama šventiniais rūbais ir tik tada sėdama prie stalo.
Laukiant Kūčių, buvo puošiamas (puošiame namus ir dabar) būstas, kabinami sodai, eglutės ar pušies šakos, ant palangių bei stalo stengiamasi uždegti kaip galima daugiau žvakių ar švieselių (mes dabar puošiame eglutes, kabiname girliandas ir ant eglutės, ir lauke).

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei arba, jeigu būdavo apsiniaukę, kai vyriausias šeimos narys pasakydavo, kad laikas valgyti kūčią.

Ant stalo dėdavo šiek tiek šieno, dengdavo balta, nauja staltiese ir sustatydavo visus paruoštus patiekalus.

Mūsų protėviai po stalu dėdavo kūlį šiaudų, kuriais rytojaus dieną apraišiodavo obelis, kad obuoliai derėtų, o dalį palikdavo javams, kad būtų geras derlius.

Eglutė buvo laikoma (tikriausiai ir dabar) Gyvybės medžiu, ją puošdavo obuoliais, riešutais ar degančiomis žvakutėmis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, buvo tikima, kad jais galima uždegti meilę, sustiprinti vertybinius ryšius. Obuolys reiškė vestuves ir šeimos pagausėjimą.

Žvakučių deginimas dar siejamas su prosenelių vėlių atminimu ir žemės saugojimu nuo visokių blogybių. Degančias žvakes dėdavo ir ant stalo.

Per Kūčias buvo draudžiama judinti eglutės papuošimus, tikėta, jeigu kas nukabintų obuolį ar riešutą, ant to vėlės užsirūstintų ir atkeršytų. Papuošimus nuo eglutės buvo galima nuimti tik antrą Kalėdų dieną ir manoma, kad tai atneša laimę.

Pačioje garbingiausioje vietoje sėsdavo vyriausias šeimos narys, o po to visi kiti, palikdami dar vietos ir vėlėms, kurioms taip pat dėdavo lėkštes ir stiklines. Buvo paliekama maisto ir atsigerti, nes buvo manoma, kad naktį vėlės ateina pavalgyti.

Susėdę prie stalo pirmiausia meldėsi, po to vieni kitiems linkėjo sveikatos, laimės, tikėdami, kad visa tai išsipildys ir kad linkėjimai turi magišką galią. Pirmiausia visi pasidalindavo kalėdaičius, duodami atsilaužti vienas kitam, o po to valgydavo obuolį – vaisingumo simbolį.

Kūčioms gamindavo 12 ar 13 patiekalų, tai greičiausiai simbolizavo 12-a ar 13-a mėnesių metuose, skaičiuojamus pagal mėnulį.

Burtai – svarbi Kūčių vakaro dalis

Kūčių naktis – viena iš paslaptingiausių naktų metuose. Kam gi nesinori nors akies krašteliu žvilgterėti ten, kur laukia rytdiena. Šią naktį laikas ir erdvė praranda įprastus matmenis. Pasaulis atsiduria pradinėje būsenoje, todėl įmanomi ateities spėjimai. Nemažai burtų susiję su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Daugybė burtų skirta vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Šią stebuklų naktį, vidurnakty, vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi grūdai – sėklos pasėjami šventvakaryje.

Iš po staltiesės traukdavo šiaudą. Jei šiaudas ilgas – gyvenimas bus gražus ir ilgas, jei trumpas – bjaurus ir trumpas.

Žmonės tikėjo, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai, kurie išpranašauja ateitį, o ypač gyvenimo ilgumą. Tad iš vakaro juos gerai pašerdavo ir nešdavo šieną iš po stalo manydami, kad suėdęs tokio pašaro gyvulys yra apsaugotas nuo piktų dvasių.

Šį vakarą labai mėgo burti vaikinai ir merginos, tikėdamiesi vedybų kitais metais.

Kūčių vakarą po vaišių, jei esi drąsus, užlipk ant aukšto ir žiūrėk į stalą, prie kurio valgei. Jei pamatysi karstą, greitai mirsi, jei merginą – vesi.

Kiti Kūčių naktį žiūrėdavo į veidrodį. Reikšmės tos pačios: karstas – mirtis, mergaitė – vestuvės.

Pasibaigus Kūčių vakarienei, mama paimdavo kviečių saują ir berdavo grūdus vaikams ant galvų – kuris daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens. Tačiau daugiausiai burdavo jaunimas, kuriuos domino antrosios pusės susiradimas ar būsimos vestuvės.

Patarimai tiems, kas nori sužinoti netolimą savo likimą…

Įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus. Jei vanduo juos suneša į krūvą – ištekėsi, jei ne – liksi viena.

Paimk dubenį vandens ir įmesk į jį rūtų vainikėlį. Jei vainikėlis plauks link tavęs – sulauksi piršlių, jei į kitą pusę – ateinančiais metais vestuvių nešoksi.

Išbėk į kiemą, užsimerkusi paimk glėbį pagalių, po to parsinešusi namo suskaičiuok. Jei porinis pagalių kiekis – ištekėsi, ir priešingai.

Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką. Kurios kūčiuką šuo pirmiausia nusičiups, ta anksčiausiai ištekės.

Kūčių vakarą mergina sugauna gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens. Jei gaidys geria vandenį – vyrą gaus girtuoklį, jei gaidys lesa duoną – vyras bus dykaduonis, jei grūdus – darbininkas.

Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus ar per namo stogą. Į kurią pusę batas atsisuks, iš tos pusės ir jaunikis pasirodys.

Kūčių vakarą išeik į lauką ir klausykis. Kurioje pusėje išgirsi šunį lojant, toje ir tavo būsimasis.

Kas draudžiama per Kūčias

Valgyti mėsiškus patiekalus.

Sakoma, kad jei per Kūčias kam nors ką paskolinsi, tai jam kartu ir savo laimę atiduosi.

Negalima laužyti balanų, skaldyti malkų, nes gyvuliai gali ragus nusilaužti.

Negalima ir siūti, nes priešingu atveju avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks.

Verpti, malti, malkų skaldyti, kulti taip pat negalima. Šie triukšmingi darbai gali supykinti Perkūną, o šis sukels ateinančių metų didžiules vasaros audras, jos pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams, žmonėms.

Kūčioms nepalik nesuverpto kuodelio, nes jį prispjaudys raganos.

Sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai ima tarp savęs kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirsta, greitai miršta.

Orų spėjimas

Jei Kūčių diena saulėta – kitais metais gali tikėtis gero pupų ir žirnių derliaus, jei lyja – miežiai gerai derės.

Žemdirbiai Kūčių naktį žiūri į dangų. Jei naktis žvaigždėta, giedra – tai ženklas, kad ateinančiais metais gyvuliai gerai augs, bus daug vaisių, miško gėrybių, o jei apsiniaukusi – bus geras javų derlius.

Sakoma, jei žvaigždėtas dangus, vištos bus dėslios, jei apsiniaukę – karvės pieningos, jei sninga – gerai augs grybai.
Per Kūčias ir Kalėdas spėdavo ir orus. Sakoma, „jei Kalėdos su ledu, Nauji metai – su bradų“. Ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad sniegingos Kalėdos neretai reiškia atodrėkį per Naujuosius. Nepamirškime šiemet patikrinti… Jei Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego, bus daug baravykų. Kai Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės – be lietaus. Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos bus žalios, jei Kalėdos juodos, tai Velykos bus baltos. Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, vasara bus lietinga; jei medžiai pliki, vasara bus šilta ir sausa.

                Parengė Stasė Asipavičienė