Savivaldybės vadovai pabandė akies krašteliu žvilgtelėti į Jiezną

Ketvirtadienį po Prienų rajono savivaldybės tarybos posėdžio dauguma Tarybos narių diskusijas apie rajono ateitį nusprendė pratęsti neformalioje aplinkoje – apsilankydami Jiezne.

Tiesa, „karšto“ posėdžio atgarsiai nenurimo net ir prisėdus prie bendro pietų stalo. Konfrontacija tarp koalicijų ir minimalia balsų persvara priimami sprendimai, panašu, situaciją tik aštrina ir bendravimą tarp politikų savivaldybėje stumia vis arčiau ribos. Ne visi Tarybos nariai sutiko leistis ir į rinkimuose Arūną Vaidogą palaikiusį kraštą.

Po pietų smalsius jiezniečių žvilgsnius patraukusi ištaiginga svita patraukė į vieną didžiausių Prienų rajono savivaldybės įmonių – UAB „Doleta“. Langus gaminančios įmonės vadovas Vytautas Silevičius šiltai priėmė visą delegaciją ir mielai nemačiusius supažindino, o jau mačiusiųjų atnaujino žinias apie įmonės darbą ir standartus. Tarybos nariams paklausus, kaip „Doleta“ sugebėjo išlaviruoti sunkmečiu, V. Silevičius pripažino, kad verslo pelningumas visada svyruoja, tačiau įmonė priima strateginius sprendimus, todėl nepajunta, kada pasaulyje vyrauja ekonomikos sąstingis, kada – pakilimas. Pasak vadovo, jeigu įmonės pelnas pradeda mažėti, vadinasi, vadovai kažką daro netinkamai. Anot V. Silevičiaus, jeigu laivas plaukia netinkama kryptimi, jis niekada nepasieks tikslo.

Iš šalies žiūrint, svečiai, tylomis klausydami šio atsakymo, tarsi patvirtino, kad reikėtų pasitikrinti ir Savivaldybės laivo kryptį. UAB „Doleta“ pripažino, kad Savivaldybė įmonei geriausiai padeda tada, kai nesikiša į įmonės vadovų priimamus sprendimus bei pačios įmonės veiklą.

Po šių pokalbių visi Tarybos nariai pasuko į kitą įstaiga, kuri augančio pelno neskaičiuoja, o kaip tik prašo Savivaldybės pagalbos. Tai – Jiezno vaikų globos namai. Čia garbius svečius pasitiko ir namų mažieji bei vyresnieji gyventojai, ir personalas, ir pati direktorė Jūratė Virginija Žukauskienė.

Pasak direktorės, globos namai gyvena tikrai ne pačius geriausius laikus. Valstybė planuoja tokius namus naikinti. Nors niekas neprieštarauja šalies valdžios nuomonei, kad visi vaikai turi augti šeimose, su tėvais, tačiau ne visi gali įsivaizduoti, kaip gali atsirasti tiek daug norinčiųjų priimti šiuos vaikus. Pasak direktorės, visi norintys įsivaikinti globos namuose augančius vaikus svajoja apie besišypsančią 5 metų mergaitę su kaspinu plaukuose, tačiau realybė yra kitokia. Čia vaikai – įvairaus amžiaus, mažylių – tik vienas kitas. Statistika rodo, kad daugėja vaikų, kurie turi emocinių ir elgesio sutrikimų, yra neįgalūs. Globos namuose šiuo metu, jau po vieno vaikų skaičiaus sumažinimo, auga 60 vaikų, iš kurių 42 reikia papildomos pagalbos. Šalies valdžia numačiusi, kad tokio tipo ir dydžio įstaigoje iki 2020 metų privalo likti tik 30 vaikų.

Žinoma, kyla klausimas, kur dėti kitus vaikus? Ar vaikai, tik savo pačių didelėmis pastangomis ir auklėtojų pagalba bandantys kabintis į nepaprastai trapų gyvenimą, tokie pat nereikalingi valstybei, kaip ir neįgalieji, pensinio amžiaus žmonės ar vaikų besilaukiančios mamos? Ko gero, valstybei reikalinga tik auksinė kepurė, kurios tuoj nebeliks kam laikyti.

Jau greitai tai bus didelis galvos skausmas ir pačiai Savivaldybei, nes norint išsaugoti šiuos namus, o ne išmesti vaikus į gatvę, teks imtis statybų, pareikalausiančių nemažų ir taip kiauro Savivaldybės biudžeto lėšų.

Valdžios atstovai mielai sutiko aplankyti globos namuose gyvenančius vaikus. Džiugu buvo matyti plačias vaikų šypsenas, pakalbinti juos, jų akyse pamatyti tą didelę bendravimo džiaugsmo žiežirbą. Ir skaudama širdimi išeiti pro duris, bandant negalvoti, kaip šių vaikų veidai atrodys ryt, poryt ar tais 2020 metais, kai reikės jiems pasakyti – neturėjote tėvelių, dabar nebeturite ir namų.