Jau ketvirtį amžiaus žodis „Lietuva“ vilnija po laisvos tėviškės lankas ir klonius (GALERIJA)
Šiemet nedidelė, tačiau svarbiu tiltu tarp Rytų ir Vakarų esanti Lietuvos Respublika skaičiuoja jau 25-uosius nepriklausomybės metus.
Kovo 11-osios futbolo turnyras „Ąžuolo“ progimnazijoje:
25 metus Lietuva jau nebetempia svetimos valstybės su svetima kalba, papročiais ir gyvenimo būdu jungo. Lietuvos piliečiai gali rinktis, kokią valdžią norėtų matyti, kaip norėtų gyventi ir ką norėtų pasakyti. Praėjo 25 metai, kai 124 signatarai pasirašė ant akto, patvirtinusio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą bei galutinai sugriovusio apgaulės ir smurto gigantą – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą (TSRS). Būtent tuomet lietuviai atvėrė duris į pavojingą ir nenuspėjamą ateitį Europoje.
Kelias į laisvę
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti Tarybos nariai.
Tačiau Tarybų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. sausio 8 d. TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo traukti divizijos daliniai iš Pskovo, iš kurio pastaraisiais metais vyksta ir į Rusijos Federacijos jungo neatsikračiusios Ukrainos teritoriją. Sausio 9 d. Michailas Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti „buržuazinę“ santvarką. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo važinėti šarvuočiai. Naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti Spaudos rūmų pastato, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė TSRS veiksmus.
Spaudžiama tarptautinės bendruomenės, Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Praėjus tik mėnesiui, rugpjūčio 19–21 d. Maskvoje prasidėjo pučas – karinis perversmas, po kurio Europa pasikeitė galutinai. Rusija, praradusi įtakos sferą rytuose, savo karinius dalinius iš Lietuvos išvedė tik 1993 m. rugpjūčio 31 d.
Prieniečiams Lietuva – nesvetima
Visai Lietuvai švenčiant jau ketvirtį amžiaus be paslapčių, be svetimos kariuomenės, be trėmimų bei kankinimų už laisvą žodį, į tradicinį festivalį „Mes galime 2015“ rinkosi ir prieniškiai.
Prienų miesto Laisvės aikštėje ši šventė vyko jau 9 kartą. Į ją susirenka ne tik norintys paminėti šią dieną, bet ir mėgstantys pasirungti tarpusavyje. VšĮ „Krašto vitrina“ organizuojamą šventę visada lydi ir bėgimo varžybos.
Laisvės aikštė visada suvienija Prienų krašto gyventojus bei jo svečius. Nesvarbu koks renginys – folkloro, miesto, kalėdinis, – čia susirenka visi, kuriuos dar jungia bendruomeniškumas.
Būtent visa bendruomenė skubėjo Kovo 11-ąją prisiliesti prie Lietuvos trispalvės, keliaujančios iš rankų į rankas. Matėsi, kad trijų spalvų vėliava vis dar vienija mus, neleidžia užmigti mūsų tautiškumui. Kiekvienas palietęs vėliavą norėjo ją dar palaikyti. Vyresnieji, prisimenantys, kokia kaina sumokėta už šią trispalvę, bei vis dar jų širdyse liepsnojančius Sausio 13-osios laužus, nubraukė ne vieną ašarą. Na, o jaunieji skubėjo leisti vėliavą paliesti naujajai Lietuvos kartai – patiems mažiausiems. Kartai, kuri turės ne tik ieškoti kelio į gyvenimą, bet ir išsaugoti savo tapatybę. Kas, jei ne lietuvis, turėtų padėti lietuviui? Kiekvienos šeimos narys padeda savo šeimos nariui. Mes – tai Lietuva, mes – tai viena šeima.
Pramogų netrūko
Šiemet kartu su miestelėnais sutiko švęsti tikrai nemažai įstaigų ir organizacijų. Aikštėje Prienų krašto gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti su Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos turima technika bei jos darbuotojais – gyvybes gelbėjančiais vyrais. Ne vienas čia pat „puošėsi“ ir gelbėtojų gaisruose dėvima ekipiruote, ne vienam teko išbandyti, kaip sunku judėti su pūpsančiu ant pečių deguonies balionu, veidą įspraudus į dujokaukę. Teko ir palaikyti gelbėjimo darbams skirtus įrankius, kuriems reikia tikrai nemažos vyriškos jėgos. Šventės dalyviai bei svečiai galėjo ir išreikšti savo nuomonę dėl artėjančių permainų, kurios laukia priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų kaimiškose vietovėse. Iš tiesų, apie savanorystę atsiliepiama labai skirtingai. Šventės pabaigoje šių krašto didvyrių gerbėjai turėjo progą išvysti, kaip gelbėtojai skuba į tikrą iškvietimą.
Savo linksmais žingsniais ir pokštais vaikus kvietė ir Policijos pareigūnų nuotaikingas kolega Amsius. Vaikai dideliu būriu sekiojo pliušinį linksmuolį ir godžiai klausė Amsiaus bei jo kolegių saugaus elgesio gatvėse taisyklių. Čia pat jie ir pademonstravo, ką išmoko, bei atsiėmė prizus už gerą mokslą.
Šalia Amsiaus štabo įsikūrė ir Patrulių kuopos mobilusis būrys. Čia iki pat renginio pabaigos nesiskirstė berniukai ir vyrai. Visiems knietėjo pačiupinėti ginklus, kuriais gaudomi ir tramdomi nusikaltėliai, išmėginti, kokius apsauginius aprangos priedus tenka vilkėti pareigūnams norint išsaugoti savo gyvybę.
Apžiūrėję policijos ginkluotę, ginklų mėgėjai skubėjo pas šalia įsikūrusius Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės (Kauno, Prienų ir Birštono) šaulius. Čia kiekvienas galėjo palaikyti kariškių naudojamus ginklus. Be standartinio „Kalašnikovo“ bei orinio šautuvo, visus ypač domino snaiperių naudojamas šautuvas. Ne vienas su optiniu taikikliu danguje ieškojo varnų. Čia galėjo užsirašyti ir norintieji savanoriškai prisijungti prie šalies gynybos. Šauliai pabrėžia, kad tarnauti tėvynei galima ne tik su ginklu gulint apkasuose, bet ir užsiimant švietėjiška veikla.
Mini mugėje prekybininkus žaislais bei drožiniais palaikė „Ąžuolo“ progimnazijos mokiniai. Jie prekiavo rankų darbo suvenyrais, o specialiai šventei pagamino Lietuvos žemėlapį ir šventės svečiams išdalino trijų spalvų gėlytes. Šios smigo į Lietuvos kontūrą ir greitai viduryje Laisvės aikštės tarsi trispalvė pražydo mažytė Lietuva.
Prie bendros trispalvės kūrimo svečiai galėjo prisijungti ir „Revuonos“ pagrindinės mokyklos kolektyvo surengtoje akcijoje. Jau šventės išvakarėse pradėta austi juosta šventės metu tapo dar ilgesnė.
Labiausiai visus džiugino ir aikštę pagyvino svečiai iš Alytaus. Alytaus profesinio rengimo centro (APRC) palapinėje moksleiviai rodė, ko mokosi ir ko jau išmoko. Šio renginio metu APRC moksleiviai pristatė studijuojamas profesijas. Po aikštę su konditerių, virėjo paruoštais užkandžiais grakščiai nardė padavėjai, o palapinėje virė ne tik užkandžių gamintojų, bet ir kirpėjų darbas. Šalia visa technikų komanda pristatė savo darbus – elektromobilį, lengvai ir tyliau už musę kartu su mažaisiais prieniečiais dūzgiantį po aikštę, viename skyde įrengtą visą automobilio variklį bei sumažintą grūdų apdirbimo bokštą. Žinoma, labiausiai visus domino „žaliasis“ automobiliukas, kurio 4 valandas kraunami akumuliatoriai leidžia jam įveikti 60 km. Čia pat buvo galima dalyvauti moksleivių organizuojamoje loterijoje bei laimėti įvairius prizus. Nelaimėjusieji įvairių saldžiųjų patiekalų galėjo čia pat jų įsigyti ir už pinigus.
Šventėje besisukančius dalyvius bei svečius linksmino kolektyvas „Nemuno krantai“. Vėliau dar viena APRC moksleivių grupė džiugino šventės svečius dainomis bei šokiais.
Žinoma, nemažai dėmesio sulaukė ir tradicinis bėgimas. Įvairių atkarpų distancijas skubėjo įveikti ir vyresni nei 90 metų bėgikai, ir vos penkerių sulaukę mažieji.
Absoliučiu 10 km distancijos bėgimo čempionu tapo Tomas Pagirys. Antroje vietoje liko Saulius Talačka, trečioje – Edgaras Viržaitis. Tarp moterų absoliučia bėgimo čempione tapo Gintarė Černevičiūtė. Antroje vietoje liko Ieva Šukevičiūtė, trečioje – Giedrė Morkūnaitė.
Išalkusius ir ištroškusius sportininkus bei šventės svečius čia pat nemokamai kareiviška koše ir arbata vaišino Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šauliai, o bulviniais blynais – ūkininkas Algis Petkevičius.
