Gaisrus gesinsime patys?
Panašu, kad bėdos, spaudžiančios kaimiškose vietovėse įsikūrusius ugniagesius gelbėtojus, pamažu įgauna pagreitį. Tiesa, sunku pasakyti, ar teigiamą ar neigiamą.
Dar praėjusių metų vasarį Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ atstovai lankėsi Prienų rajono savivaldybėje ir išreiškė didelį susirūpinimą Prienų rajono savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje (SPT) susidariusia padėtimi.
Valstybės skiriamo finansavimo vos užtenka darbo užmokesčiui bei smulkioms ūkinėms išlaidoms, komunaliniams ugniagesių komandų patalpų mokesčiams. Prienų krašto ugniagesiai sako, kad jiems jau sudėtinga net elektros lempučių įsigyti.
Prabėgo visi metai, tačiau situacija nepasikeitė. Nors ugniagesiams trūksta įvairių darbo įrankių, ryšio, navigacijos priemonių, tačiau lėšų tam – nėra. Ne paslaptis – Prienų rajono savivaldybė (panašiai kaip ir kitos savivaldybės) tikrai nesigiria gausiomis pajamomis ir galimybe jas panaudoti kraštiečių turto apsaugai. Pagal LR Vidaus reikalų ministerijos nutarimais numatytas metodikas lėšų antplūdžio nežada ir Finansų ministerija. Taigi, situacija – jeigu jau neįmanoma įvertinti, tai nesunku pabandyti įsivaizduoti – nedžiuginanti. Savivaldybės ugniagesiai taupydami net ir vidutiniškai 35 metų senumo techniką prižiūri bei remontuoja patys. Pasak jų, technikos priežiūra ir remontas servisuose kainuoja brangiau, be to, servisų specialistai neturi tiek žinių, kad remontuotų jau pamažu antikvarine tampančią techniką. Ugniagesiams jau nebejuokinga, kai tenka nuverstą medį nupjauti. Grandininiams pjūklams įsigyti lėšų nėra, tenka pjauti rankiniais. O rankiniai tampa puikiu pro šalį keliaujančių užsieniečių vaizdo kamerų bei pajuokų taikiniu.
Atvyko ir… nustebo
Vidaus reikalų ministerijos bei prie jos esančio Priešgaisrinės apsaugos departamento pareigūnams vieninteliu būdu išsaugoti ne tik gyventojų turtą, bet ir skolose paskendusios Lietuvos pinigus pamažu tampa kaimyninėse valstybėse jau seniai taikomas ugniagesių samdymo principas – savanorystė. Tai nuolat dabar girdimas žodis. Žinoma, ne vienam skaitytojui, kaip ir patiems ugniagesiams, kalbant apie savanorystę aišku tik viena – tai neatlygintinas darbas.
Būtent dėl šios – dar vienos galimybės sutaupyti į Prienus praėjusį trečiadienį atvyko vienas iš šios reformos kūrybinės grupės narių Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus viršininkas Vytautas Jokšas. Pasak jo, rengiamas savanorystės projektas – vis dar neapčiuopiamas. Dėl savo darbo vietų sunerimusiems ugniagesiams bei profesinės sąjungos atstovams iškilo tikrai nemažai klausimų. Deja, aukštas pareigūnas iš karto prisipažino, kad atvyko supažindinti su šviesiomis idėjomis bei išgirsti Prienų krašto ugniagesių nuomonę kaip ir nieko konkretaus nežinodamas. Tikėjęsi išgirsti konkrečius atsakymus apie darbo sąlygas, užmokestį ir apskritai galimybę toliau dirbti, ugniagesiai atsitrenkė į sieną. Pasak V. Jokšo, projektas dar rengiamas ir aiškių detalių bei paskaičiavimų nėra.
Tiesa, pasak projekto detalių nežinančio pareigūno, šis projektas iki birželio 1 d. turi būti pateiktas Savivaldybių administracijoms pasirašyti (ne derinti!), o jau gruodžio 1 d. privalo būti pasirašytas Priešgaisrinės apsaugos departamento direktoriaus. Trumpai tariant, aukšti pareigūnai tikisi, kad jau nuo sausio 1 d. savanorystė veiks.
Ugniagesiams bandant išsiaiškinti, kodėl kuriant projektą nesikonsultuojama su visų rajonų ugniagesių atstovais – juk kiekvienas rajonas yra savitas, o įstatymo pakeitimo projektas bus teiktinas Savivaldybės administracijai tik pasirašyti be jokio derinimo, V. Jokšas pabrėžė, kad jis atvažiavo tik pasikalbėti ir nesitikėjo tokio priešiškumo. Ne kartą siūlė susitikimą apskritai nutraukti. Pareigūną nustebino ir profesinės sąjungos atstovai, apie kurių dalyvavimą susirinkime jis nebuvo perspėtas.
Aukšti pareigūnai, bandydami pakreipti piktąją susirinkimo dalyvių energiją kitų pareigūnų adresu, vis bandė priminti, kad dėl byrančios technikos ir prasto aptarnavimo kalta pati Prienų rajono savivaldybė.
Gal vis dėlto savanorystė – ateitis?
Žinoma, negalima sakyti, kad visos idėjos yra blogos. Ugniagesių savanorystė numatoma ne tiek dėl lėšų taupymo, kiek dėl jų perskirstymo. Mažinant nuolatinius ugniagesių etatus ir keičiant juo savanoriškomis pajėgomis, tikimasi sutaupyti dalį finansavimo. Šiuo metu ugniagesių darbo užmokestis sudaro 94 proc. visų ugniagesiams skiriamų lėšų. Jei pavyktų Lietuvoje pritaikyti ugniagesių savanorystę, planuojama, kad penkiems savanoriams vadovauti būtų skiriamas tik vienas pilnai išlaikomas pareigūnas. Žinoma, savanoriai neliktų visiškai be atlygio – jiems būtų mokama už atliktą tarnybą, t. y. už konkretų laiką, kurį jie dirbo.
Ugniagesiai savanoriai galėtų ramiai leisti laiką namuose ar pramogauti, tačiau visada su savimi privalėtų turėti ryšio priemonę, kad galima būtų informuoti, kur (į priešgaisrinę tarnybą ar įvykio vietą) ir kada jie turi prisistatyti.
Manoma, kad sutaupytos lėšos padės atnaujinti vis labiau senstančią techniką bei ugniagesius aprūpinti būtiniausiomis darbo priemonėmis. Be to, savanorystei iš pradžių manoma skirti per 17 mln. eurų.
Žinoma, valstybinė priešgaisrinė apsauga visiškai neišnyks.
Priešgaisrinės apsaugos departamento siūloma idėja jau veikia ne vienoje šalyje. Pasak V. Jokšo, ugniagesių savanoryste jis domisi jau 20 metų, yra aplankęs ne vieną šalį ir matęs ne vieną savanorystės modelį. Labiausiai, jo manymu, Lietuvoje tiktų Lenkijos ugniagesių savanorystės metodas. Šioje šalyje yra net trijų tipų savanoriai. Savanoriai gali būti ugniagesiais, užsiimti ugniagesių darbą skatinančių viešųjų renginių organizavimu arba gelbėti fiziniais darbais, pavyzdžiui, padėti įrengti miškuose priešgaisrines juostas.
Pasak V. Jokšo, tobulai išplėtota ugniagesių savanorių veikla Šveicarijoje, kur iš 11 ugniagesių komandų 10 yra savanoriškos. Daug kur savanoriškos ugniagesių komandos yra stipresnės ir geriau apsirūpinusios už valstybines, profesionalias ugniagesių komandas.
Tačiau Lietuva kažkodėl planuoja pasirinkti Estijos modelį. Čia savanorystės sistema skaičiuoja dar tik trečius metus ir vis dar neveikia.
Požiūris į mažuosius sistemos dantračius gana aiškus
V. Jokšas ugniagesiams daug pasakojo apie savanorystę kaip apie šviesią ateities viziją, tačiau vis tiek negalėjo konkretizuoti, koks likimas laukia nemažą savo gyvenimo dalį dirbusių ir nemažą patirtį turinčių ugniagesių. V. Jokšas visus ramino, kad iki gruodžio 1 d. atleidimų nebus, tačiau mandagiai nutylėjo, kas bus po šios datos. Tiesa, posėdžio metu išsprūdo mintis, kad departamento vyriausybė irgi apie atleidimus nors ir puse lūpų, tačiau jau kalba.
Nors iki šiol jau bandytos įgyvendinti dvi reformos patyrė fiasko, vienas iš savanorystės kūrybinės grupės narių V. Jokšas įsitikinęs, kad ši reforma tikrai pasiteisins. Tiesa, beskaičiuojant paaiškėjo, kad ugniagesių savanorystė Lietuvoje, ko gero, kainuos brangiau.
Žinoma, labiausiai nustebino V. Jokšo požiūris į galimybę dabartinius ugniagesius pakeisti „kaimų šviesuliais“. Pasak jo, „kaimas yra kaimas, o iš to kaimo susideda ugniagesiai ne ugniagesiai, visi jie panašaus, vos ne žemiausio socialinio lygio, tie, kur po kaimą vaikšto, mindo purvą, su „čebatais“ vaikšto, visa kita <…> ir iš tų pačių vienas kitas gyventojas šiandien dirba ugniagesiu“. Pasak V. Jokšo, kaimuose, be purvą mindančių ir su šakėm dirbančių, dar yra ir labiau išsilavinusių – ūkininkų, inžinierių, verslininkų, suinteresuotų žmonių, šviesių žmonių, todėl yra perspektyva savanorystei.
Tačiau nei ugniagesiai, nei jų vadovas Jonas Radzevičius nebuvo tikri, ar dar pavyks kaimiškose vietovėse rasti pajėgių tokį darbą dirbti gyventojų. Pasak jų, dauguma kaimuose gyvenančių žmonių jau yra garbaus amžiaus.
Taigi – kokia perspektyva?
Perspektyva savivaldybių ugniagesiams – gana pilka. Ko gero, nemaža dalis dabartinių ugniagesių neteks savo nuolatinio darbo. Tačiau jiems paliekama galimybė tapti savanoriais – jie ir toliau galės tarnauti savo kraštiečiams, tačiau jau gaudami tik valandinį atlygį.
Daugiausiai klausimų kelia du šio projekto aspektai. Neaišku, kaip seksis rinkti savanorius, kurie ne tik turės „tilpti“ į 18–65 metų amžiaus intervalą, bet ir atitikti teisės aktuose nustatytus sveikatos reikalavimus, bendrąjį fizinį parengtumą, išklausyti įvadinius mokymus bei išlaikyti egzaminą. Po ilgos procedūros su tokiu kandidatu bus pasirašoma ketverių metų sutartis.
Žinoma, profesionalumą tokio darbo niekad nedirbusiems savanoriams teks dar užsidirbti. Tačiau negalima nepaminėti fakto, kad 2013 m. iš daugiau kaip 2500 savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų 376 neturėjo ugniagesio gelbėtojo kvalifikacijos.
Nemažai klausimų kyla ir dėl gesinimo įrangos. 277 savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandos turi 428 autocisternas, iš kurių 84 proc. – Sovietų Sąjungos palikimas arba pirktos iš NVS šalių. Visų automobilių eksploatacijos vidurkis – 29,3 metų, Prienų rajono savivaldybėje šis vidurkis šokteli iki 35 metų.
Naudoti 15 metų senumo gaisriniai automobiliai kainuoja apie 40 tūkst. eurų (~130 tūkst. Lt), 25 metų senumo –perpus pigiau, tačiau naujos autocisternos kainuoja nuo 150 tūkst. iki 290 tūkst. eurų (~0,5–1 mln. Lt), o kartais ir daugiau. Pigiau kainuoja tik Rusijoje gaminami automobiliai, pavyzdžiui, nauja KAMAZ autocisterna kainuoja apie 100 tūkst. eurų (345 tūkst. Lt). 2014 m. naujomis autocisternomis savo automobilių parką papildė tik Jonavos ir Šakių rajonų SPT.
Nesunku paskaičiuoti, kad norint pakeisti visas autocisternas naujomis prisireiktų mažiausiai 43 mln. eurų, o kur dar komandų pastatai, garažai, įrankiai, apranga ir tie patys valandiniai užmokesčiai.
Pasak V. Jokšo, manoma, kad prie ugniagesių savanorių aprūpinimo galėtų prisidėti ir privatūs arba europiniai fondai.
Reikia tikėtis, kad tyliai bandomas įgyvendinti projektas pasirodys esantis naudingas ir valstybei, ir gyventojams, ir patiems ugniagesiams. Tačiau savo namų priešgaisriniu saugumu reikėtų pasirūpinti jau ir patiems. Vis dažniau gendanti ugniagesių technika gali vieną naktį jūsų namų ir nebepasiekti.
