…kad kūdikėlis Jėzus gimtų kiekvieno širdyje

Šiltas advento laikotarpis baigiasi. Netrukus šeimos susės prie šventųjų Kūčių vakarienės stalo. Kūčių vakarienė – tai ramus stabtelėjimas, jauki ir šviesi akimirka, prisiminimas brangių išėjusių žmonių, pasidalinimas gerumu, viltimi. Advento laikotarpis – tinkamas metas pasikalbėti apie kitus ne mažiau dvasingus dalykus: kunigystę, ištikimybę savo pašaukimui ir šv. Kalėdų prasmę. Šiam pokalbiui valandėlę nepaprastai brangaus savo laiko maloniai sutiko skirti Prienų parapijos vikaras Arnas Budrius, nuo vasario mėnesio tarnaujantis Prienų parapijos bažnyčioje.

Prienų parapijos vikaras Arnas Budrius gimė Jurbarke. Anksti, vos trejų su puse metukų, netekęs mamos glaudėsi ir augo pas senelius Gelgaudiškyje. Religingi, kiekvieną sekmadienį bažnyčią lankydavę seneliai, mamos tėvai, buvo pavyzdžiu augančiam berniukui. Ir nors jie niekada nedarė spaudimo tapti kunigu, A. Budrius sako visada jautęs jų palaikymą ir paramą.

Nuo vaikystės A. Budrių bažnyčia traukė kaip ypatingai paslaptinga, mistiška vieta. Mažas berniukas džiaugdavosi, kai per kokias nors laidotuves tekdavę stovėti arčiau kunigo, šis paprašydavęs palaikyti prie kapo duobės šlakstyklę ar kitą ritualinį reikmenį. „Veržiausi prie bažnyčios nuo pat vaikystės. Vėliau pats, niekieno neraginamas, pradėjau eiti patarnauti“, – prisimindamas ankstyvą vaikystę kalbėjo A. Budrius.

Kiek metų esate kunigas?

Esu dar tik neopresbiteris. Sausio 26 d. bus metai, kai esu įšventintas į kunigus. Prienų parapija – pirmoji mano parapija, nors diakonu būdamas atlikau praktiką Vilkaviškio parapijoje.

Koks jausmas, pabuvus jau beveik metus Prienuose?

Džiugus, nes Prienai man labai patinka. Šiek tiek primena tėviškę – ant Nemuno kranto, kaip ir mano gimtinė, senelių namai. Labai patinka, kad Prienų žmonės yra aktyvūs, veiklūs. Visada randi ką veikti.

Kas Jums yra kunigystės pašaukimas?

Jeigu kalbėti apie pašaukimą, tai galbūt net pats kunigas nežino, kas yra tas pašaukimas. Nėra lengva atsakyti, bet man pačiam kunigystė yra tai, kad esu savo gyvenimo rogėse, savo vėžėse, ir manau, jog niekur kitur nebūčiau laimingas, jog galiu save realizuoti būdamas kunigu.

Ar vaikystėje neturėjote kitų svajonių?

Turbūt ne, nes anksti pradėjau patarnauti šventosioms Mišioms, maždaug nuo ketvirtos klasės, ir nuo to laiko negalvodavau, kad galėčiau būti kažkur kitur. Visada buvau šalia bažnyčios, bažnyčioje… Vėliau ėmiau studijuoti teologiją.

Kas turėjo lemiamą įtaką Jūsų pasirinkimui?

Nėra taip, kad lemtų viena asmenybė. Jų daug buvo, nes pradėjęs patarnauti šv. Mišiose susipažinau su daugeliu kunigų. Vienas iš jų buvo Kazimieras Senkus, ilgus metus dirbęs Vokietijoje. Karo metais jis pasitraukė į Vokietiją, kad galėtų pabaigti studijas, ir ten kunigavo įvairiose Vokietijos vyskupijose. Monsinjorui dabar berods 96-eri metai. Jis yra bažnytinės muzikos magistras, labai rūpinęsis giedojimu, kad Kristui giedotų visa Lietuva. Jis man paliko tikros kunigystės įspūdį.

Ar niekada nesuabejojote savo pašaukimu?

Studijuojant seminarijoje būna, kaip ir kiekvienam žmogui, ir sunkių, ir lengvesnių minučių. Pati seminarija – tarsi dykuma, į kurią anksčiau išeidavo ieškantieji priartėjimo prie Dievo. Tai – apsisprendimo vieta, kur jaunuolis turi apsispręsti, ar jis jaučia pašaukimą, ar jis galės būti kunigu, ar vėliau nesusvyruos. Seminarija yra ta vieta, kur gal kažkiek ir suvaržoma laisvė, bet ji yra dėl to, kad jaunuolis galėtų dorybes praktikuoti ir įsiklausyti į Viešpaties balsą. Mokantis seminarijoje užklumpa įvairios nuotaikos: kartais, kažkam nepasisekus, per dieną kokius tris kartus gali uždaryti seminarijos duris. Po to, gerai viską apmąstęs, supranti, kad esi savo vietoje.

Ar įsivaizduojama vaikystėje kunigystė sutapo su Jūsų dabartine tarnyste?

Patarnaudamas, važinėdamas į atlaidus mačiau kunigavimą, tačiau jo taip neįvertinau, kaip vėliau. Visą kunigavimo esmę pamačiau seminarijoje, o dabar – dar kitu kampu. Sako, Dievas nedavė žmogui didesnio kryžiaus, negu jis gali pakelti. Taip ir kunigystėje – būna ir sunkių dienų, gal ir prispaudžia kryžius, bet jei esi tikintis, malda padeda ištverti didžiausius sunkumus.

Ar Jūsų giminėje yra daugiau dvasininkų?

Yra, nors jie visi iškeliavę Amžinybėn. Berods mano prosenelio brolio vienas sūnus – kunigas Augustaitis yra kunigavęs Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kitas – prelatas Vasys Vasiliauskas, palaidotas Amerikoje. Kunigas Sabas – taip pat giminaitis iš močiutės pusės. Jie gyveno ganėtinai seniai.

Bažnyčios duris kasdien praveria šimtai žmonių. Tenka lankyti ligonius. Kiekvieną žmogų reikia išklausyti. Ar tai yra sunku?

Nepasakyčiau, kad sunku. Kunigystė yra tas jaučiamas, bent man, malonumas bendrauti su žmonėmis, su kuo daugiau žmonių. Jei užsidarysi, daugiau krizių ištinka.

Paprastas žmogus leidžia sau pakelti balsą, kivirčytis. Kaip pavyksta išlaikyti vidinę ramybę kunigui? Gal iš vidaus esate harmoninga asmenybė?

Aš laikausi nuostatos – atsukti kitą skruostą. Tos biblinės tiesos. Bet iš tiesų atsukti kitą skruostą nereiškia, kad turime visada nusileisti. Kartais nusileidimas gali būti provokacija, kad dar labiau tave pultų. Net ir Kristus yra pasakęs, kad reikia ieškoti teisybės. Kai Kristui sudavė per veidą prieš nukryžiuojant teisme, jis pasakė: „Jeigu aš pasakiau netiesą, tai įrodyk. O jei tai tiesa, tai kam mane muši?“ Reikia ieškoti tiesos.

Žmogus, patiriantis dvasines krizes, gali kreiptis pagalbos į psichologus. Ar prireikia pagalbos kunigui ir į ką jis atsiremia?

Ir tikėjime, ir visur kitur būna momentų sausros, kai, atrodo, ir Dievas tavęs negirdi, ir kiti. Bet ir pats Dievas siunčia išbandymus, kad žmogaus tikėjimas gilėtų ir pats žmogus save tuo būdu ugdytų. Šiuo metu kunigyste labai džiaugiuosi ir nesusiduriu su jokiomis krizėmis. Sakoma, jeigu žmogus būtų netikintis, jis nesugebėtų baigti seminarijos. Neįmanoma, kad žmogus be tikėjimo išbūtų tame kelyje.

Ar yra gyvenime kas nors, ko labai gailitės?

Nepasakyčiau. Kai padarai kokią nuodėmę, tada gailiesi. Visi žmonės yra nuodėmingi, nusidedame net mintimis. Gailiuosi gal kartais dėl to, kad kai kuriems žmonėms per mažai skyriau dėmesio. Kol jie buvo gyvi…

Kas kunigystėje yra sunkiausia?

Gal tada būna sunkiausia, kai apmirusi parapija, ir kunigas lieka beveik vienas. Reikia gebėti patraukti tikinčiuosius. Jeigu yra mažai jaunimo, ar reikia ruošti sakramentams, sunkiausia, kai kunigas negali realizuoti savo pašaukimo.

O kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Man tai, žinoma, šventųjų Mišių auka ir tai, kad kunigas nuolat būna tarp žmonių, visiškai nesijaučia vienišas. Sekmadieniais, ypač Viešpaties dieną, kai susirenka visa bendruomenė, širdyje taip pat didelis džiaugsmas.

Ar kunigas turi žmogiškųjų silpnybių?

Sakyčiau, turi pomėgių, jeigu juos galima pavadinti silpnybėmis. Nuo pat mažens mėgau skaityti ir skaitydavau. Esu beveik visus lietuvių senuosius autorius perskaitęs, dvasinę literatūrą skaitau, domiuosi moksline literatūra, technologijomis. Skaityti labai mėgstu, kartais gal paaukoju daugiau ir nakties miego, kad galėčiau paskaityti. Pati didžiausia silpnybė – žvejyba, galiu ir po dvylika valandų išsėdėti prie vandens, bet dabar laiko pritrūksta. Be to, beveik visi apaštalai buvo žvejai (šypsosi).

Kokias atsimenate savo vaikystės Kūčių vakarienę, šv. Kalėdas?

Atsimenu dar nuo pusantrų metų, savo mamą atsimenu. Pamenu, kad seneliai puošdavo sidabrinę eglutę su didelėmis lempomis (ši eglutė dabar užaugusi virš namo stogo). Kūčių vakarienė buvo visada valgoma mūsų namuose. Būdavo dvylika patiekalų, lauždavome kalėdaitį. Daug žmonių susėdavo prie stalo. Susirinkdavo namiškiai – tėvai, seneliai, proseneliai, kol gyvi būdavo. Tuo metu jutau labai didelę vienybę.

Šių laikų Kalėdos skiriasi nuo vaikystės Kalėdų?

Žinoma, kad skiriasi. Vaikystėje būdavo vaikiškas laukimas – ir dovanų, ir Kalėdų Senelio. Kitoks buvo pats pasiruošimas, maisto gaminimas iš vakaro. Dabar gal nesimato tokio didelio pasiruošimo. Dabar teko girdėti, kad jau restoranai pradeda dirbti Kūčių vakarą, siūlo maistą užsisakyti į namus. Bijau, kad toks reiškinys neišplistų, nes ir taip šeimose trūksta susiklausymo, bendrystės: vaikai – prie kompiuterio, tėvai dirba arba užsienyje, seneliai vėl kitame kampe. Jaunavedžiams visada sakau, kad antras svarbiausias reiškinys – po kryžiaus, altoriaus bažnyčioje – namuose turi būti stalas. Tai – bendrystės ženklas, vienijantis, kviečiantis pabūti, pabendrauti, paklausti vienas kito, kaip sekasi. Būna, kad jauni žmonės net senelių pavardės nežino.

Man (šiek tiek gaila) jau seniai neteko šeimos rate valgyti Kūčių vakarienės, nes kunigui tuo metu pats darbymetis. Tik džiugu, kad tuo metu esu su visais žmonėmis, prie Dievo stalo. Šiais metais – gražiojoje Prienų bažnyčioje (šypsosi).

Kokios dovanos turi būti dovanojamos šv. Kalėdų proga? Ką patartumėte?

Visų pirma, reikia paklausti savęs: kokia yra Kalėdų prasmė? Kalėdos, adventas nėra tiktai kažkokia tradicija, kaip bandoma sakyti. Ko moko Šventasis Raštas? Kad Kristus, istorinis asmuo, gimė vieną kartą, tačiau bažnyčios liturgija tai sudabartina. Kiekvienais metais mes, švęsdami šv. Kalėdas, šv. Velykas, tai sudabartiname – tarsi tai vyktų dabar. Kalėdos ir adventas reikalingas, kad apsivalytume savo širdis. Brolis Pijus gerai pasakė, kad adventas nėra liūdesio metas, jis skirtas susikaupti ir išsivalyti, pasiėmus šepečius ir dulkių siurblius, savo širdį, kad tyra širdimi sutiktume kūdikėlio Jėzaus gimimą. Jau per adventą mes kviečiami laikytis pasninko. Jo esmė – kad galėtume save valdyti, ugdyti dorybes, atsisakyti savo įgeidžių. Nuo ko susilaikai – nevalgai, neperki, už tuos sutaupytus pinigėlius galima išmokti pasidalinti: padėti vargstančiam, šalia esančiam, vienišam kaimynui, jam nunešti maisto prieš šventes. Dovanos nėra būtinos, mes galime netgi šypsena, šiluma, gerumu, gerais darbais su savo artimu, giminaičiu, mama, tėčiu, broliu, seserim dalintis. O jeigu fantazijos netrūksta, galima ir rankų darbo įdėti. Kas iš to, kai tėvai grįžta iš užsienio su dovanomis, o po švenčių vėl išvyksta. Mano nuomone, tos dovanos vaikams nėra tokios brangios, kaip laikas praleistas kartu su tėvais.

Ko palinkėtumėte tikintiesiems ir visiems žmonėms šv. Kalėdų proga?

Reikia iš tikėjimo, iš gerų darbų, iš artimo meilės skubėt savo širdyse drožti ėdžias, kad kūdikėlis Jėzus, kai gims, gimtų jau ne tvarte, o kiekvieno mūsų širdyse. Ten, kur bus atlikti geri darbai su meile. Šv. Kalėdų proga noriu žmonėms palinkėti, kad nestigtų optimizmo ir optimistiško žvilgsnio į gyvenimą. Iš tiesų, Dievą mylinčiam viskas išeina į gera. Linkiu jaukių švenčių šeimos rate, Dievo palaimos, sveikatos, stiprybės ir dvasinio vidinio džiaugsmo.

Ačiū. Linkime Jums džiaugsmingų šv. Kalėdų ir gerais darbais nešti laimę sau ir kitiems.

Kalbėjosi Roma Sinkevičiūtė