Kūčios ir Kalėdos – kiekvienai šeimai svarbi šventė

Praeitame laikraščio numeryje jieznietė Adelė Pranckevičienė dalijosi prisiminimais apie advento laikotarpį. Šįkart tęsiame jos pasakojimą apie didžiąsias žiemos šventes Kūčias ir Kalėdas.

Kūčių dieną visi stengėsi būti geri ir paslaugūs

Kūčių dieną visi suaugusieji ir vaikai stengdavosi būti labai darbštūs, paklusnūs ir paslaugūs. Mat kas tą dieną tinginiavo ir buvo negeras, toks bus ir visus metus.

„Nuo pat ryto namuose virdavo darbas. Nežinau kodėl, bet Kūčių dieną reikėdavo nudirbti daug darbų – perkloti lovas, išpurtyti senus čiužinius, prikimšti naujų šiaudų ar šieno, pakeisti visą patalynę, kad atsigultume į švarią lovą. Be to, Kūčių vakarą visi prausdavomės, kad švarūs ir gražūs sėstume prie padengto stalo“, – pasakoja Adelė.

Buitiniai darbai tekdavo vyresniems vaikams, o prie maisto gaminimo stodavo mama su vyresnėmis dukromis, padėdavo ir tėvas.

Pasiruošimas Kūčių vakarienei

Kūčių vakaro pagrindinis akcentas būdavo aguonų trynimas. Užplikindavo karštu vandeniu, šiek tiek palaikydavo, o vėliau trindavo su kočėlu juodoje terloje (juodo molio inde). Pasak Adelės, mamutė Kūčių vakarienei kepdavo specialų pyragą be pagardų, be jokių kiaušinių ir riebalų. Kitą pyragą kepdavo Kalėdų dienai, tai tas jau būdavo su pienu, grietine, kiaušiniais, cukrumi ir razinomis…

Kūčių stalui kepdavo kleckus, kuriuos užpildavo aguonų pienu, pagardindavo cukrumi. Ant stalo stengdavosi padėti 12 patiekalų, tarp kurių daugiausia buvo įvairiai paruoštos silkės, žuvies ir būtinai obuolių bei riešutų. „Būdavo ir grybų, jeigu kas duodavo Kūčioms. Tada kepdavo pyragėlius su grybais, kuriuos valgėme su barščiais“, – pasakoja moteris.

Baigę visus darbus, apliuobę gyvulius, nusiprausę visi ruošdavosi valgyti Kūčių vakarienę. Ant stalo paklodavo šieno, užtiesdavo baltą staltiesę ir sudėdavo valgius. Tačiau prieš tai uždegdavo dvi žvakes, ant stalo padėdavo kryželį ir visa šeimyna suklaupdavo maldai.

Vakarienė prasidėdavo kalėdaičio (plotkelės) valgymu. Vyriausias šeimos žmogus imdavo kalėdaitį ir visi lauždavo iš jo rankų po mažą gabalėlį. „Sako, jeigu pasiklysti gyvenime ar miške, reikia prisiminti, iš kieno rankos laužei kalėdaitį, ir tada bus viskas gerai, atrasi teisingą kelią. Po to valgydavome kiekvienas savo kalėdaitį, o jo likučius susmulkindavome ir apibarstydavome visus patiekalus. Ant stalo padėdavome ir vieną tuščią lėkštelę su įrankiais netyčia atklydusiam svečiui ar išėjusiam Anapilin šeimos nariui“, – prisimena pašnekovė.

Linksmoji dalis po vakarienės

Po Kūčių vakarienės prasidėdavo linksmoji dalis. Mažiems vaikams būrimai nerūpėjo, o didesni jau kartu su suaugusiaisiais traukdavo iš po staltiesės šiaudą – kieno ilgesnis, tas ilgiau gyvens. Merginos bėgdavo į lauką paklausyti, iš kurios pusės loja šunys – iš ten piršliai atvažiuos. Riešutus iš terbos semdavo ir skaičiuodavo: jei porinis skaičius – sueis į porą, o jei neporinis – dar neskirta kitais metais rasti poros. Taip pat į sodą bėgdavo purtyti sniego nuo medžių, kad derlingi metai būtų, iškeptą duoną per tvorą nešdavo, kad duona iš namų neišeitų…

Vėliau, kai jau mokėsi aukštesnėse Jiezno mokyklos klasėse, mokiniai buvo susigalvoję žaidimą „Nekišk nagų iki Kalėdų“. Vieni kitiems rašydavo raštelius, kuriuose būdavo ir geri palinkėjimai, ir tokie dalykai, kuriuos reikėtų ateityje taisyti. Būdavo labai smagu gauti kuo daugiau raštelių, juos laikyti ir tik Kalėdų rytą perskaityti…

Kalėdų rytą skubėdavo į bažnyčią

„Į Piemenėlių mišias neidavome, nes iki Jiezno buvo toli. Tačiau Kalėdų rytą visi ūkininkai su arkliais pakinkytomis rogėmis skubėdavo į bažnyčią. O po šv. Mišių vykdavo tikros lenktynės – kuris pirmas parlėks į namus, aplenkdamas kitus, tam visi darbai seksis. Mūsų tėvelis visada kitus aplenkdavo, gerus arklius turėjo, kurie mokėjo lenktyniauti“, – sako Adelė.

Kalėdų dieną ant stalo dėdavo tai, ką turėjo geriausio, ką didelė šeima sugebėdavo pasigaminti ir išlaikyti iki švenčių. Pasak Adelės, jų šeimoje būdavo tvarka – jeigu kas nors skanesnio padėta ir pasakyta, kad tai šventėms ar svečiui, šiukštu, nors ir nerakinta, niekas nedrįsdavo imti.

Kalėdinės eglutės burtas

Kaip pasakojo Adelė, tais laikais, kai ji buvo maža, o ir vėlesniais metais, niekas eglutės nepuošdavo. Tik vėliau ta tradicija atkeliavo į Lietuvą iš svečių šalių.

Kaime buvo tradicija per šventes rinktis į kurio nors ūkininko trobą. Būdavo, susirenka kelios šeimos su vaikais ir švenčia – linksminasi, šoka, dainuoja.

„O vieną kartą, kai buvau gal 6–8 metų, per Kalėdas svečiavomės pas kaimyną. Jų vaikai buvo grįžę iš Vokietijos, parsivežę žaisliukų, žvakučių ir papuošę eglutę. Tai buvo toks stebuklas, kad aš tą vaizdą matau ir dabar. Visi vaikai – jų buvo per 20 – žaidė, šoko, o aš stovėjau ir lyg apstulbusi žiūrėjau, žiūrėjau. Taip buvo gražu, tokios gražios spalvos – žalios, raudonos, mėlynos, ir tos žvakelės su liktorėliais nuostabiai degė…“, – prisimena moteris didelį įspūdį padariusį reginį. Dėl šio prisiminimo Adelė padarė ir vieną neapgalvotą (o gal gerai apgalvotą) žingsnį.

„Jau buvau ištekėjusi, auginau dvi dukras. Tuo metu dirbau Jiezno bibliotekoje, kai švenčių išvakarėse gavau atlyginimą – 42 rublius. Užėjau į parduotuvę, kur buvo atvežtos prekės, ir pamačiau nuostabiai degančią elektrinę girliandą. Taip norėjau savo dukreles pradžiuginti, kad nupirkau šį stebuklą už 25 rublius. Pardavėja dar bandė atkalbėti, juk šiaip ar taip, girlianda kainavo daugiau nei pusę atlyginimo. Bet kur tau… Išbandžiau bibliotekoje, nagi žiūriu – nedega. Ką daryti, juk parduotuvė jau nedirba, nei atgal priims, nei pakeis… Parėjau namo su didele širdgėla. Vyras pamatė, kad kažkas ne taip, ir sugebėjo ištraukti prisipažinimą. Laimė, kad vyras geras ir supratingas buvo, ne tik nebarė, bet būdamas elektrikas ir girliandą labai greitai sutaisė. Taigi, laimė buvo didžiulė…“, – nuklysdama į praeitį šypsosi Adelė.

Kūčias švenčia su šeima

Adelė sako, kad panašiai šias gražias švenčia ir dabar. Gyvena jiedu su vyru Juozu, tačiau Kūčių vakarą jų namai ūžia – suvažiuoja dukros su šeimomis, su vaikais. Tokia jau ta tradicija – būti visai šeimai kartu.

Anksčiau Adelė pati kepdavo duoną ir pyragus šventėms, o dabar jos pareiga – iškepti kleckų ir išvirti kisielių. Visa kita atsiveža atvažiuodamos dukros, kad mamai nereikėtų daug ruoštis. Tiesa, po senovei kepa pyragėlius su grybais. Užminko mielinę tešlą, pakepina morkas, svogūnus ir grybus, o jais įdarytus pyragėlius verda aliejuje. Tai tradicinis šeimos patiekalas.

„Kaip ir tėvelių namuose, taip ir dabar ant Kūčių stalo dedame šienelio, tiesiame baltą staltiesę. Prieš vakarienę – malda prie degančių žvakių, vėliau – kalėdaičio laužymas iš vyriausio šeimos nario rankų.

Po vakarienės taip pat užsiimame burtais – traukiame iš po staltiesės šiaudą, einame į lauką obelų kratyti, duoną nešame per tvorą, riešutus semiame ir kt. Juk po sočios kūčių vakarienės reikia palakstyti.Tiesa, mes dar keičiamės dovanomis. Per vyro gimtadienį, gruodžio pradžioje traukiame burtus, kas kam perka dovaną. Padedame visi po eglute, o po to dovaną pirmiausia įteikia vyriausiam šeimos nariui, o paskui – visiems kitiems“, – savo šeimos tradicijas pasakoja moteris.

Kalėdų dieną susėda prie kitais patiekalais apkrauto stalo, eina į bažnyčią, bendrauja ir džiaugiasi vieni kitais. Juk ne kasdien susirenka visi kartu.