„Kiekvienas susitikimas su jumis – mano sielos džiaugsmas“

Rugsėjo 14 d. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vyko prasminga šventė „… amžinas žmogaus ėjimas į save“, skirta mūsų kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko Vytauto Bubnio aštuoniasdešimtmečio paminėjimui. Prienų miesto garbės piliečio Vytauto Bubnio jubiliejui skirtą šventę kūrė literatūrologas prof. Petras Bražėnas, žurnalistė, redaktorė Ramutė Šimukauskaitė, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktorė Gražina Urbonaitė.

Kiekvienas susitikimas su mielais mūsų krašto rašytojais, poetais yra nepaprasta dovana ir didelė šventė. Visai neseniai Prienuose  buvo pristatyta Vytauto Bubnio knyga „Širdimi regėti“, o praėjusią savaitę rašytojas suteikė daug džiaugsmo, atvykęs į jo garbei surengtas jubiliejines iškilmes su nauja  knyga „Kad vėjai neišpustytų“.

Nedidelėje, jaukiai išpuoštoje salėje rašytoją, jo žmoną, taip pat rašytoją Eleną Kurklietytę ir svečius žiūrovai pasitiko atsistodami. Ekrane viena kitą keičiančios nuotraukos priminė daug rašytojo gyvenimo momentų. 

Šventės pradžioje keletą grakščių lyrinių kūrinių iš M. K. Čiurlionio ir Ž. E. F. Masnė (Jules Émile Frédéric Massenet) kūrybos rašytojui Vytautui Bubniui dovanojo, o vėliau ir jautrius vakaro dalyvių pasisakymus palydėjo smuiko ir fotepijono duetas Duo Strimaitis – Aidas ir Eglė Strimaičiai.

Vienas iš pirmųjų nuskambėjusių sveikinimų V. Bubniui buvo prieš 30 metų kito jubiliejaus proga jo bičiulio, irgi mūsų kraštiečio, Prienų garbės piliečio Justino Marcinkevičiaus rašytas laiškas, kurį perskaitė Savivaldybės kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis.  

Jautrų, bičiulišką laišką palydėjo „Žiburio“ gimnazistų sudainuota daina poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiais bei gimnazijos bendruomenės sveikinimas, perduotas  direktorės Irmos Šneiderienės ir direktorės pavaduotojos Linos Malinauskienės.

Rašytojo V. Bubnio kūrybos takais vedė prof. Petras Bražėnas, išreiškęs didelę pagarbą žemei, išauginusiai tokius literatūros milžinus, kaip V. Bubnys ir Just. Marcinkevičius.

Aštuoniasdešimtmečiai ne taip dažnai švenčiami ir ne taip dažnai užpildomi tokiu kraičio aruodu, kokiu užpildęs gerbiamas ir mylimas rašytojas V. Bubnys. „Jo kūryba yra vienas iš brandžiausių 1940-1990 metų palikimų lietuvių literatūros brendimo laikotarpiu. V. Bubnys visą laiką klėlė tokias skaudžias, aštrias ir reikšmingas problemas, kad tik keletas mūsų rašytojų sugebėjo jas taip pasakyti“, –  kalbėjo literatūrologas P. Bražėnas, pastatydamas rašytoją į vieną gretą su didžiaisiais prozininkais J. Baltušiu, J. Avyžiumi, M. Sluckiu, J. Mikelinsku, pabrėžęs, kad trilogija – „Alkana žemė“, „Po vasaros dangum“, „Nesėtų rugių žydėjimas“ – geriausiai išreiškė to laikmečio dvasią. Tačiau V. Bubnys, jo nuomone, mažiausiai išgyveno epochų lūžio krizę. „Jo drąsūs pasisakymai apie kolektyvizaciją, sodybų tuštėjimą, sunkią valstiečio adaptaciją mieste labiau apima ne buities, o būties dalykus“, – sakė profesorius, dar gilesnę žmogiškosios būties prasmės, žmogaus gelmių analizę suradęs „Balandžio plastėjime“ – romane apie Balkanų karą. Šioje knygoje, anot P. Bražėno, menininkas mąsto ne siaurai, parapijietiškai, o pasaulio mastu. „Tai gilus meninis mąstymas su puikiai, reljefiškai nutapytais charakteriais, ryškiai išreikšta knygos herojų drama, su išlavintu žodžiu, nekalbant jau apie meistriškumą ir techniką. Tokia dvasinių turtų sankaupa, su kokia jis sutinka savo aštuoniasdešimtmetį yra ne kiekvienam duota. O tai, ką jis mums duoda, yra visų mūsų labui ir dideliam džiaugsmui“, – sakė literatūrologas, nepamiršęs nusilenkti ir rašytojo mūzai, įkvėpėjai, menininkei, dailininkei ir pirmajai kritikei žmonai Elenai Kurklietytei.

Apie bendravimą su rašytoju V. Bubniu ir pastarųjų metų darbą kartu, leidžiant naujausią knygą, apie analizuotas gyvenimo ir literatūros problemas mintimis pasidalijo leidyklos „Žuvėdra“ vadovas Stasys Lipskis. Jis atskleidė savo užmačią – skleisti literatūrą Prienų krašte. Ta proga buvo parengęs projektą „Trys Suvalkijos ąžuolai“. Tai V. M. Putinas, Just. Marcinkevičius ir V. Bubnys. Rudenį Prienuose būtų įvykusi literatūrinių skaitymų savaitė: trys susitikimai rašytojų tėviškėse – Pilotiškėse, Važatkiemyje ir Čiudiškėse, o savaitė būtų vainikuota literatūriniu renginiu Prienuose. „Deja, projektas nebuvo įvertintas ir negavo paramos, todėl sunkiu momentu ranką ištiesė rašytojo V. Bubnio sūnus Vygintas. Knyga „Kad vėjai neišpustytų“ – jo ir šeimos dovana tėvui, seneliui ir proseneliui jubiliejinio gimtadienio proga“, – sakė leidyklos vadovas S. Lipskis, vis dar neatsisakantis idėjos įgyvendinti ir projektą „Trys Suvalkijos ąžuolai“.

Įsijausti į rašytojo V. Bubnio herojų gyvenimus, patirti keletą jausmingų paties rašytojo išgyvenimų padėjo puiki skaitovė aktorė Gražina Urbonaitė, atmintinai skaičiusi ištraukas iš naujausios V. Bubnio knygos.

Po rašytojo bičiulių, kritikų pasisakymų nuskambėjo ir ilgai lauktas jubiliato žodis savo gimtajai žemei ir žemiečiams: „Gerbiami, mieli šio krašto žmonės,   Aukščiausiojo valia gimiau čia, kur Nemunas, ir aš visas iki širdies gelmių esu šitos žemės sūnus. Ir kūrybinių galių semiuosi iš šito žemės kampelio grožio, čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių gerumo, jų dramatiškų ir tragiškų likimų. Tačiau taip jau nutinka, kad rašytojo kūryboje viršų ima vaizduotė. Gyveni tarp žmonių, bendrauji, tačiau didžioji dalis tavo dienų ir naktų prabėga su kuriamais personažais, kurie neretai tampa gyvesni už gyvuosius. Todėl šiandien atsiprašau artimųjų, savo tėviškės atžalų, savo bendramokslių, kad ne visada buvau atidus jų gyvenimams, kad virtualūs žmonės pasigrobė didelę dalį mano laiko. Rašytojų sąjungos surengtame paminėjime atsiprašiau savo šeimos narių, o dabar atsiprašau jūsų visų, mano mieli kraštiečiai, kad kartais nusidėjau konkretaus dėmesio stoka. Mano romanuose jūs nerasite konkrečių prototipų iš gimtojo krašto, jų likimų, tačiau vaizduotėj, kuriant apibendrintą personažą, visada likdavo kokio nors pažįstamo žmogaus pėdsakas, manojo Čiudiškių kaimo vaizdai, Nemunas, Šventupė…<…> Kur bebūtų skrajojusi mano fantazija, tačiau vaizdus ir apibendrintus žmonių likimus sėmiausi iš šios žemės, iš tėviškės, iš tėvų, senelių, prosenelių patirties ir dar plačiau apsižvalgęs – iš viso Lietuvos krašto. Kodėl ką tik pasirodžiusią savo knygą pavadinau „Kad vėjai neišpustytų“? Tai ne romanas, tai skalsūs trupiniai nuo ilgo mano gyvenimo stalo, ir aš baiminausi, kad jie neišbyrėtų iš atminties O atmintyje visko truputį: ir praeities, ir dabarties. Gal daugiau net praeities“, – kalbėjo V. Bubnys, susirinkusiesiems paskaitęs keletą jo asmenybę, platų požiūrį ir ieškojimus atskleidžiančių eilučių iš naujosios knygos: „Šiandien mane labiausiai domina žmogus, per kurį aš galiu atskleisti ne kokio nors dešimntmečio visuomenines ar politines nuostatas, bet žmogų, kuris peržengia laiko ribas, kuriam ankšta savo meto aplinkoje, kuris gyvena ne buities, bet būties rūpesčiais, kuris per visą savo gyvenimą išsaugo kūdikio akių šviesą ir širdį, atlapą ieškojimams“.

Tokia gyva, iki šiol vaikišku smalsumu degančia akių šviesa ir tik susimąstymo akimirką nuo lūpų pabėgančia šypsena porą valandų užsitęsusį vakarą spinduliavo ir 80-metį pasitikęs rašytojas V. Bubnys. „Kiekvienas susitikimas su jumis – mano sielos džiaugsmas“, – sakė jis, nuoširdžiai padėkojęs krašto žmonėms už meilę, atidą jo kūrybai ir jam pačiam.  

Po jubiliato kalbos skambėjo Prienų rajono ir Birštono savivaldybių merų, giminių, kitų svečių ir skaitytojų sveikinimai, buvo teikiamos gėlės. Renginio dalyviai dėkojo gerbiamam kraštiečiui už knygas, už žodį, už šilumą ir paprastumą.

Prie stalelio, kur jubiliatas maloniai sutiko pasirašyti ant naujausios knygos „Kad vėjai neišpustytų“, išsirikiavo ilga eilė, o rašytojas visiems dovanojo ir šypseną.

Jubiliejus – su sukauptais dvasiniais turtais

Prozininkas, dramaturgas, eseistas V. Bubnys gimė 1932 rugsėjo 9 d. Prienų rajone, Čiudiškių kaime.1957 m. Vilniaus pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo1958 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 1965-1966 m. – žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, vėliau iki1974 m. ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Po to atsidėjo kūrybiniam darbui. Su naujausiomis neseniai pasirodžiusiomis knygomis „Širdimi regėti“ ir „Kad vėjai neišpustytų“ pasaulį išvydo 32 knygos. Su perleidimais ir vertimais susidarytų 102 knygos. 

Garsiausios jo knygos: apysaka „Arberonas“ (1969), romanai „Alkana žemė“ (1971), „Po vasaros dangum (1973), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1976), „Pilnaties valandą“ (1980), „Rudens ekvinokcija (1985), „Piemenėlių mišios“ (1988), „Atleisk mūsų kaltes (1989), „Teatsiveria tavo akys“ (1993), „Žmogus iš tenai“ (1995), „Balandžio plastėjime“ (2002), „Tas ryto laukimas“ (2004). Kai kurios išverstos į įvairias užsienio kalbas.

V. Bubnys pelnė Žemaitės literatūrinę premiją, Respublikinę premiją, Baltijos Asamblėjos apdovanojimą, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją. Rašytojas yra gavęs net dešimt apdovanojimų už kūrybą.

Vytautas Bubnys buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo narys.

Roma Sinkevičiūtė