Šiuolaikinis požiūris į priklausomybę nuo alkoholio ir jos gydymo perspektyvas

Alkoholis vartojamas daugiau kaip 8000 metų. Panašu, kad jis buvo pradėtas vartoti kaip alternatyva užterštam vandeniui. Saikingas alkoholio vartojimas yra daugiau ar mažiau priimtinas tiek pavieniams žmonėms, tiek visuomenei, o problemų kyla tada, kai žmogus tampa priklausomas nuo jo. Priklausomybė nuo alkoholio – tai lėtinė liga, kuri apima tiek fiziologinius organizmo, tiek psichologinius asmenybės pokyčius.

Kodėl atsiranda priklausomybė nuo alkoholio, ar įmanomas ją gydyti?

Tikriausiai visi esame girdėję, kad psichoaktyviosios medžiagos išskiria endorfinus – medžiagas, kurios sukelia laimės pojūtį. Tačiau šis poveikis yra trumpalaikis, todėl jam „pastiprinti“ išskiriama kita svarbi medžiaga – dopaminas. Vystantis alkoholio priklausomybei, dopamino reikia vis daugiau, o dėl jo sumažėjimo blogėja savijauta ir atsiranda poreikis vėl išgerti.

Padidėjusi rizika susirgti alkoholio priklausomybe turi tam tikrą genetinį pagrindą. Pavyzdžiui, vyrai, kurių tėvai buvo alkoholikai, turi daug didesnę tikimybę susirgti priklausomybe nuo alkoholio, net jei jie buvo įvaikinti ir užaugo alkoholio nevartojančiose šeimose. Genetiniai veiksniai lemia 50–60 proc. tikimybę susirgti priklausomybe, ir tai yra ne vieno, o kelių rizikos genų kombinacija. Tiems, kurie turi didesnį genetinį polinkį, reikia mažiau aplinkos veiksnių, kad atsirastų priklausomybė.

Ką dar reikia žinoti, kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio?

Priklausomybė nuo alkoholio dažnai sukelia gretutines tiek psichines (nerimas, depresija, nemiga ir t.t.), tiek somatines (kepenų pažeidimas, kasos ligos ir kt.) liguistas būsenas, o neretai baigiasi ir mirtimi. Savižudybės tarp alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų yra 5–8 kartus dažnesnės negu bendroje populiacijoje ir netgi dažnesnės nei tarp sergančiųjų depresiniais sutrikimais.

Požiūris į alkoholiu piktnaudžiaujančius asmenis ir į jų gydymą per daugelį amžių keitėsi: anksčiau buvo akcentuojama moralinė problemos pusė ir manoma, kad alkoholiu piktnaudžiaujančiam asmeniui trūksta valios, todėl jį reikia bausti dėl „blogo“ elgesio. Vėliau šį požiūrį keitė psichosocialinių priežasčių sureikšminimas, akcentuojant išmoktą elgesį. Šiuo metu vyrauja neurobiologinis požiūris, atiduodant duoklę smegenų sistemų funkcionavimo pokyčiams.

Šiuolaikiškas požiūris į alkoholio priklausomybės gydymą apima biologinę, psichologinę bei socialinę žmogaus funkcionavimo sferas, todėl sudarant individualų gydymo planą jas visas reikia įvertinti. Tik tuomet galima siūlyti vienokią ar kitokią profesionalią pagalbą.

Bendraujant su alkoholio priklausomybe sergančiu žmogumi, reikia įvertinti jo paveldimumą (t.y. ar jo šeimoje arba giminėje buvo žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar kitos psichinės būsenos), ankstyvąsias vaikystės traumas, taip pat stresą sukeliančius veiksnius. Tokie veiksniai – tai nepalanki situacija darbe ar, atvirkščiai, nedarbas, konfliktai šeimoje, artimų žmonių problemos ir t. t. Labai svarbu įvertinti „žalą“, kitaip tariant, kokią biologinę, psichologinę ir socialinę žalą žmogui padarė priklausomybė nuo alkoholio. Tai įvertinus galima sudaryti kompleksinio gydymo planą.

Ką reikėtų numatyti šiame plane?

Visų pirma – tai pačios priklausomybės nuo alkoholio gydymas. Be to, reikia įvertinti gretutines ligas ar būsenas, kurias būtina koreguoti ir gydyti. Labai svarbu atkreipti dėmesį į jau minėtas psichines būsenas, tokias kaip nerimas, depresija ir nemiga. Atidus šių būsenų įvertinimas ir efektyvaus gydymo paskyrimas palengvina asmeninę kančią, sumažina savižudybės riziką ir prisideda prie gyvenimo kokybės pagerėjimo. Somatinės būklės įvertinimas (laboratoriniai tyrimai, kepenų ir kitų organų echoskopija) parodo, kokia žala padaryta organizmui, ir dažnai padeda parinkti reikiamą medikamentinį gydymą.

Priklausomybė nuo alkoholio gydoma medikamentais, tačiau ne mažiau svarbios yra ir kitos priemonės, tokios kaip psichologinė ir socialinė pagalba. Visų pirma reikia suvokti, kad alkoholio priklausomybe sergantis žmogus, kuris kreipiasi pagalbos, dažnai išgyvena tam tikrą krizę. Priklausomybei nuo alkoholio gydyti naudojamos įvairios psichoterapijos rūšys, ypač dažnai – kognityvinė elgesio terapija.

Reikėtų atsižvelgti į tai, kad priklausomybe sergantis žmogus negyvena vienas sau, todėl labai svarbu į sveikimo procesą įtraukti jo šeimą ar kitus artimus žmones. Dažnai porų ar šeimos psichoterapija yra tikrai efektyvus ir priimtinas psichoterapijos metodas, padedantis atkurti pašlijusius santykius šeimoje.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad, ko gero, svarbiausias veiksnys gydant priklausomybę nuo alkoholio yra paties asmens apsisprendimas gydytis. Šiam apsisprendimui sustiprinti naudojamas vadinamasis motyvacinis interviu, o gydytojui rekomenduojama visada atkreipti paciento dėmesį į jo paties vaidmenį sveikimo procese. Taigi individualus požiūris, įvairiapusiškų sveikimą skatinančių priemonių parinkimas bei gydytojo ir paciento bendradarbiavimas garantuoja efektyvų gydymą.

Parengė medicinos centro „Neuromeda“

gydytojas psichiatras Vytautas Taranda