Maratonininkas su vežimėliu: negalios nubrėžtas galimybių ribas perstumdo savo valia ir užsispyrimu

„Kai atėjau į neįgaliųjų sportą, Lietuvoje atsirado ir maratonai. Jau buvau fiziškai jiems pasiruošęs, troškau pasitikrinti ribas. Ir atradau, kad ribos, kurias mes įsivaizduojame, yra pastumiamos, perbraižomos“, – sako vienas garsiausių Lietuvos paralimpiečių, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Kęstutis Skučas, pats varžybose patirdamas tokį azartą, kad nesustabdo nei virtęs vežimėlis, nei iki gilių žaizdų nutrintos rankos.

Maratoną įveikti gali kiekvienas

Negalią turinčių žmonių pasirenkamos sporto šakos – pačios įvairiausios: nuo rutulio stūmimo iki irklavimo, nuo šaudymo iš lanko iki dalyvavimo maratonuose. Beje, būtent pastarąją sporto šaką gana ilgai profesionaliai kultivavo ir K. Skučas. Deja, anot jo, Lietuvoje ši sporto šaka tarp neįgalių sportininkų, sėdinčių vežimėlyje, išgyvena nuosmukį.

„Anksčiau buvo proveržis – turėjome keturis-penkis profesionalus. Tačiau ilgainiui maratonininkų entuziazmas išblėso: vieni nepasiekė norimų rezultatų, kiti perėjo į naujas sporto šakas. Tačiau džiugu, kad vis daugėja mėgėjų, kurie renkasi nuvažiuoti 10 kilometrų ar įveikti pusmaratonį“, – pasakoja sportininkas ir priduria, kad maratonas tarp neįgaliųjų populiarėtų, jeigu apie tai būtų daugiau kalbama, skleidžiama informacija, netrūktų realių pavyzdžių.

„Labai svarbu parodyti žmonėms, kad įveikti maratoną gali kiekvienas. Manau, apskritai reikėtų skleisti daugiau informacijos apie šį bėgimą, motyvuoti jame dalyvauti. Tikrai skatinčiau kiekvieną išsikelti iššūkį įveikti maratoną – pavyks ne tik realizuoti save, bet ir pamatyti savo ribas“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto, anot jo, nusprendus nuvažiuoti maratoną, ruoštis reikia labai atsakingai ir intensyviai, nes atstumas didelis, norint jį įveikti, būtina įdėti daug jėgų. Be to, dažnai trasos nebūna pritaikytos neįgaliesiems, pavyzdžiui, startas ir finišas – miesto centre, kur grindinys akmenuotas, tad sunku judėti vežimėliu. Tai, pasak pašnekovo, ne vieną atbaido važiuoti ilgesnį nuotolį.

„Tačiau situacija nėra bloga – organizatoriai, kiek gali, prisitaiko ir prie mūsų poreikių. Ir užsienyje tikrai ne visada viskas gerai. Jeigu maratone dalyvauji kartu su negalios neturinčiais bėgikais, turi žinoti, kad trasa bus orientuota į juos. Tokioje kartą esu ir apvirtęs: lenktyniavau su konkurentu, maždaug 10-ajame kilometre, staigiame posūkyje, buvo nedidelis bortelis, nepristabdžiau ir verčiausi. Nors šonas buvo kruvinas, adrenalinas padarė savo – maratoną įveikiau, – įspūdžiais iš maratonų dalijasi  K. Skučas. – Na, o kitame maratone smarkiai lijo, todėl labai slydo vežimėlio lankai, tad, įveikęs maždaug ketvirtadalį trasos, nusimoviau pirštines, kad judėčiau greičiau. Rezultatas – įveiktas maratonas ir žaizdos iki kaulų.  Kai dalyvauju varžybose, apima begalinis azartas, kad net nejaučiu to skausmo. Susitelkiu į važiavimą. Dabar, manau, tokiose situacijose važiuočiau atsargiau.“

Pasiruošimas – (ne) toks pats

Paklausus, ar daug maratonų per visą gyvenimą yra įveikęs, K. Skučas sako pravažiavęs nemažai: „Buvo laikas, kai per metus du-tris nuvažiuodavau užsienyje ir bent vieną Lietuvoje. Beje, svečiose šalyse esu pasiekęs ir visai neblogų rezultatų. Aišku, kai pradėjau važiuoti maratonus, vežimėliai buvo sunkūs, nepatogūs ir specialiai nepritaikyti dalyvauti tokiose varžybose. Taigi, norint įveikti trasą, reikėdavo įdėti titaniškų pastangų – pirmieji maratonai buvo tikras iššūkis. Džiaugdavausi juos įveikęs, ką jau kalbėti apie kokių nors rezultatų siekimą“.

Šiandien vežimėliai, kuriais negalią turintys sportininkai važiuoja bėgimo trasa, būna specialūs. „Pavyzdžiui, dalyvaujant klasikinio bėgimo varžybose, važiuojama sportiniu vežimėliu, kurio galiniai ratai yra sportinio dviračio ir vienas priekinis mažesnis. Kitas varžyboms skirtas vežimėlis būna tarsi dviratis, bet skirtumas tas, kad pedalai minami rankomis. Sportininkai, turintys cerebrinį paralyžių, bėga su specialiais triračiais. Populiarėja triračiai su pavarų sistema“, – neįgaliesiems sportuoti skirtą techniką pristato pašnekovas. 

Prakalbęs apie pasiruošimą, sportininkas pabrėžia, kad visiems, tiek negalią turintiems, tiek jos neturintiems, tenka daryti tą patį – ilgai ir sunkiai dirbti, išmokti pakelti didelį fizinį krūvį, apsišarvuoti kantrybe, nes tikrai neįmanoma pasiruošti labai greitai, be ilgų, sistemingų treniruočių. „Esmė yra ta, kad šis nuotolis reikalauja daug ištvermės. Na, o sportininkai, kurie maratoną ketina įveikti vežimėliu, privalo turėti stiprias, labai gerai ištreniruotas rankas. Joms tenka didžiausias krūvis. Treniruotis reikėtų pradėti nuo 10 minučių ir laiką ilginti iki valandos, – pasakoja sportininkas. – Kai varžybose dalyvaudavau kaip profesionalas, ruošdamasis joms kasdien nuvažiuodavau po trisdešimt kilometrų.“

Tačiau, pasak K. Skučo, ne mažiau nei technika, skirta judėti, ar fizinis pasirengimas, svarbus ir psichologinis pasiruošimas.

„Maždaug 32 kilometras yra lūžis, kai išeikvojami energiniai resursai – tuomet apima silpnumas. Jeigu su šia krize susidoroji, gali būti tikras, kad įveiksi ir visą maratoną“, – pasakoja pašnekovas ir pripažįsta, kad nepasiduoti dažnai paskatina žiūrovų, kitų dalyvių palaikymas. Pasak jo, labai motyvuoja negalios neturinčių bėgikų skatinimas nenuleisti rankų, padrąsinimai.

Ne varžytis, bet dalyvauti

Kodėl neįgalieji apskritai rungiasi su sveikaisiais – juk jėgos nėra lygios? Kas slypi po šiuo noru? Apie dalyvavimą su sveikaisiais tose pačiose varžybose K. Skučas turi savo nuomonę ir, anot jo, ne apie rungtyniavimą eina kalba.

„Tai yra nesulyginami dalykai. Net pasakyti, kam – neįgaliesiems ar sveikiesiems – varžybose lengviau ar sunkiau, neįmanoma. Ir vieniems, ir kitiems kyla įvairiausių iššūkių. Žinoma, kai kuriose sporto šakose vieni su kitais gali varžytis lygiavertiškai, pavyzdžiui, vežimėlyje sėdintis žmogus gali varžytis su negalios neturinčiais žmonėmis šaudymo iš lanko rungtyje, o regos negalią turintis sportininkas su negalios neturinčiais žmonėmis dziudo varžybose“, – pasakoja Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas.

Anot jo, apskritai sportininkų pasirodymas tuose pačiuose sporto renginiuose drauge yra naudingas abiem pusėms. „Neįgaliesiems tai yra papildoma motyvacija, jie jaučiasi neatskirti. O įgalieji, matydami, ką pasiekia negalią turintys asmenys, supranta, kad niekada negalima nuleisti rankų“, – aiškina pašnekovas ir priduria šįmet planuojantis dalyvauti Kauno „Akropolio“ maratone. Taip, K. Skučo teigimu, ne tik pasitikrins savo pasirengimą, bet ir dar kartą visiems primins, jog nereikia sau brėžti ribų ar spraustis į kokius nors rėmus.

„Gegužės mėnesį Japonijoje vyks Pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas. Taigi, balandžio Kauno maratonas bus puiki proga išbandyti jėgas, – planus atskleidžia sportininkas. – Sezoną apskritai pradėjau labai stipriai, neseniai Dubajuje vykusiosiose lengvosios atletikos varžybose pagerinau asmeninį 1,5 kilometro rekordą, išlipau iš 4 minučių ir atstumą įveikiau per 3 minutes 56 sekundes ir 85 milisekundes. Manau, kad mano pasirengimas yra geras. Dedu daug pastangų ir viliuosi, kad šiais metais pavyks pasiekti gerų sporto rezultatų.“