Skaitmeninė karta: technologijomis naudotis moka, bet ar geba kritiškai mąstyti? 

Tarptautiniai tyrimai rodo, jog Lietuvos gyventojai internete skelbiamos informacijos patikimumą tikrina rečiausiai iš Europos Sąjungos šalių. Ekspertai sutaria, jog tai – problema, medijų raštingumo reikia mokytis nuo mažumės, o kritinis mąstymas ir informacijos vertinimas turėtų tapti svarbiausiais šių laikų visuomenės įgūdžiais. Kol Lietuvoje trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir veiksmų plano, iniciatyvos imasi pilietinės organizacijos. 

Propagandą atpažįstame, bet informacijos netikriname 

Remiantis tyrimais, tiek Estijos, tiek Latvijos gyventojai pasižymi aukštesniais informacinio raštingumo gebėjimais nei Lietuvos gyventojai – ne visuomet gebame atpažinti netikrą informaciją nuo patikimos ir patikrintos bei esame linkę labiau pasiduoti manipuliacijoms. EUROSTAT duomenimis, informacijai gauti devyni iš dešimties Lietuvos gyventojų kasdien naudoja mobilųjį telefoną, septyni iš dešimties – žiūri televiziją. Visgi, vertinant internete sklindančią informaciją, skaičiuojama, jog tik vienas iš dešimties Lietuvos gyventojų tikrina interneto informacijos šaltinius.  

Net ir jaunoji karta, nors ir vadinama digital natives (liet. gimę skaitmeninėje erdvėje), dažnai informaciją tiesiog vartoja ir nėra linkusi jos kritiškai vertinti. Socialinius tinklus bei „Youtube” jaunimas įvardina kaip pagrindines platformas, iš kurių gauna informaciją – socialiniais tinklais jaunimas naudojasi beveik dvigubai dažniau nei suaugusieji. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, skaitmeninio atsparumo ir medijų tyrėja Auksė Balčytienė, komentuodama situaciją, vardina rizikas: „Jauni žmonės gyvena kitokioje, labiau fragmentuotoje medijų aplinkoje. Visuomenei, kurioje lieka vis mažiau noro susikalbėti, o nuomonės tampa vis labiau poliarizuotos, pavojus demokratijai tampa realus – nelieka bendros erdvės, kur būtų ieškoma sutarimų. Pagrindiniu veiksmo varikliu tampa konfliktas ir tokia besiskaldanti viešoji erdvė tampa labai palanki dezinformacijai ir propagandinių žinučių sklaidai”, – teigia ekspertė. 

Sėkmės istorijų toli ieškoti nereikia 

Pagal Atviros visuomenės instituto sudarytą medijų raštingumo indeksą Suomija – pirmaujanti valstybė Europoje. Mūsų kaimynė Estija užima ketvirtą vietą, o Lietuva – dvidešimtą iš keturiasdešimt vienos Europos valstybės.  

Suomijoje kritinio mąstymo vaikai mokosi jau nuo darželio, vėliau medijų raštingumas integruojamas į istorijos, matematikos bei statistikos pamokas. Didelis dėmesys skiriamas mokytojų rengimui. Estijoje jau daugiau kaip dešimt metų moksleiviai gimnazijose mokosi dalyko „Žiniasklaida ir įtaka“, kurio metu analizuoja, kritiškai vertina naujienas, aiškinasi, kaip veikia žiniasklaida, socialiniai tinklai, taip pat leidžiami šias temas nagrinėjantys vadovėliai bei metodiniai leidiniai mokytojams. 

Iki šiol Lietuvos mokyklose su medijų raštingumu ir atsparumu propagandai susijęs turinys buvo dėstomas fragmentiškai. Tiesa, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai tikina, jog nuo šių mokslo metų situacija pasikeis – medijų raštingumas, vykdant naująją bendrojo ugdymo turinio reformą, bus įtraukiamas į visus mokomuosius dalykus. Ar tokia prieiga – teisinga, vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Komunikacijos eksperto Viktor Denisenko teigimu, „Integruoti neužtenka, galbūt reikėtų atskiro dalyko, kur moksleiviai specifiškiau nagrinėtų informacines priemones bei mokytųsi socialinių tinklų etikos“. 

Su atsparumu dezinformacijai dirbantys specialistai pripažįsta – švietimas, nors ir labai svarbus, yra tik dalinis sprendimas. Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centro ataskaitoje teigiama, jog Lietuvoje juntama visapusiško požiūrio, orientuoto į informuotą ir išsilavinusią pilietinę visuomenę, bei pilietinės valios stoka. „Reikia glaudensio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, trūksta visapusio veiksmų plano bei aiškiai paskirstytų atsakomybių”, – teigia prof. A. Balčytienė. „Kreipkime dėmesį į Šiaurės šalis, ypač Suomiją, kuri, be tarpinstitucinių planų, turi ir labai stiprią tarpusavio pasitikėjimo, dalinimosi kultūrą, tai ir lemia jos sėkmę”.  

Pasitikėjimo kultūros svarbą akcentuoja ir ilgametis „Transparency International” vadovas Sergejus Muravjovas: „Medijų raštingumo ugdymas privalo prasidėti ne tik nuo mokyklos suolo, bet ir nuo realių patirčių – nuo gyventojų įsitraukimo į sprendimų priėmimą bei didesnės empatijos vieni kitiems skatinimo. Pasitikėjimas – stiprios valstybės pagrindas” – teigia ekspertas. 

Kol tarpinstitucinio susikalbėjimo trūksta, iniciatyvą perima pilietinės organizacijos  

Kalbinti ekspertai pripažįsta, jog vieno recepto, kaip didinti visuomenės ir, ypač, jaunimo, medijų raštingumą bei kritinį mąstymą, nėra, tačiau būdų ieško ir nevyriausybinės organizacijos, ir valstybinės institucijos. Vieningai sutariama: reikia ne tik mokyti medijų raštingumo bei atsparumo dezinformacijai, bet ir rasti jaunimui patrauklų priėjimą bei įrankius. 

“Mes, Britų taryba,  inicijuojame įvairius su medijų raštingumu susijusius projektus, pavyzdžiui, pilietiškumo mokymą žaidžiant kompiuterinius žaidimus, organizuojame pabėgimo kambarius dezinformacijos tema, stipriname bendruomenes bei remiame pilietines iniciatyvas ir aktyvizmą. Siekiame prisidėti sprendžiant visuomenėje kylančius iššūkius bei ieškome kūrybiškų būdų ugdant pilietiškumą ir atsparumą dezinformacijai”, – sako Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskaitė. 

Viena iš tokių iniciatyvų – projektas „Dideli maži ekranai“, Britų tarybos įgyvendinamas kartu su nevyriausybine organizacija „Meno avilys” bei medijų raštingumo video pamokos, orientuotos į jaunam žmogui artimus medijų produktus – filmus, reklamas, kompiuterinius žaidimus, socialinius tinklus, televiziją. „Kalbėsime apie tai kaip veikia jaunimo dažniausiai naudojamos audiovizualinės medijos, kokią įtaką jos daro jauno žmogaus pasauliui, kaip, nuolat matant algoritmų mums siūlomą turinį, išlikti savimi, nesuvienodėti, mokėti atsirinkti tai, kas mums naudinga“, – pristato „Meno avilio“ edukacijos projektų vadovė Dovilė Alėbaitė. Pasak pašnekovės, vaizdo pamokų metu, taip pat daug dėmesio skiriama judančių vaizdų kalbos pažinimui, supratimui, pavyzdžiui, kaip filmavimas, montažas ar garso takelis veikia mūsų emocijas, pasirinkimus, formuoja požiūrį į pasaulį. Specialistė įsitikinusi, jog medijų raštingumas paskatina ne tik atidžiau vertinti ir atsirinkti kitų kuriamą turinį, bet ir suteikia žinių ir gebėjimų, įgalinančių pereiti iš pasyvaus turinio vartotojo į kūrėją, jaučiantį atsakomybę už tai, ką norima pasakyti.

Daugiau apie projektą: https://www.didelimaziekranai.lt/