Interviu su Giedre Ivanova: apie gyvenimą pasakojančią Sun Francisco‘išką muziką, reikšmingas patirtis ir būsimą koncertą Prienuose

Prieniškė Giedrė, prieš porą metų kartu su vyru Maksu įkūrusi grupę „Sun Francisco“, surengs pirmąjį koncertą Prienuose! Alternatyvaus, įvairius muzikos žanrus ir kontrastingus sąskambius pasitelkiančio dueto „Sun Francisco“ pasirodymas papuoš Jaunimo dienos šventę, rugpjūčio 12 d. (šeštadienį) vyksiančią Prienų Beržyno parke. Šia proga – nuoširdus pokalbis su Giedre apie kūrybą, reikšmingas patirtis ir svajones.

Esate įvairiapusė asmenybė – humanitarinių mokslų daktarė, dainų autorė, atlikėja, grupės „Sun Francisco“ narė, rašote žurnale „370“ bei užsiimate įvairiomis kitomis veiklomis. Kaip Jūs pati save pristatytumėte?

Aš tiesiog stengiuos daryti tai, kas man patinka ir geriausiai sekasi. O dažniausiai kas geriausiai sekasi, tas ir patinka. Mėgstu daryti tai, kas yra sunku, įveikti save ir iškylančias kliūtis. Noriu daryti tai, kas man teikia laimę, džiaugsmą ir vidinę ramybę. Man tai yra paprasti dalykai – muzika, kūryba, rašymas, įvairiausių tekstų analizavimas. Kitas labai svarbus faktorius – dalijimasis visu tuo per diskusijas, mokantis vieniems iš kitų, išsakant savas ir išklausant kitų mintis.

Jus nuo mažens lydi muzika, esate ne tik atlikėja, bet ir kūrėja… kuriamos dainos yra unikalios, įkvepiančios, užkabinančios. Kokiam muzikos žanrui jas priskirti, o gal dar esate ieškojimų kelyje?

Ne, ieškot – tai neieškom. Mes (grupė „Sun Francisco“ – aut. past.) tiesiog kuriame kas mums patinka, įdomu ir kas mums patiems yra netikėta – įvairios dermės ir sąskambiai. Aš ir mano vyras Maksas, su kuriuo kartu kuriame, esame „atėję“ iš labai skirtingų muzikinių kontekstų: augdami klausėme visiškai skirtingos muzikos, turime skirtingus muzikinius skonius. Kai bandom derinti kažkokias „nuotrupas“, asmenines įtakas, tada užgimsta kažkas visiškai nauja. Tai aš nepaprastai vertinu ir tam specifinės kažkokios kepurės tikrai neuždėsi. Nors mūsų dainos yra labai skirtingos, manome, jos visos turi tam tikrą bendrą Sun Francisco‘išką pagrindą, kuris, aš labai tikiuosi, laikui bėgant leis atskirti, kuri daina yra mūsų daina, kad ir kokiam žanrui bepriskirta.

Kalbant apie kūrybą, kokie dalykai Jus įkvepia kurti? Kaip tai vyksta?

Nieko nemeluojant, nevaizduojant ir nemandravojant, man tos dainos tiesiog „ateina“. Ir labai dažnai jos ateina nuo pradžios iki pabaigos. Nėra taip, kad aš kankinuosi. Nors yra buvę atvejų, kai daina atėjus, bet aš girdžiu, kad čia dar būtų gerai sukurti priedainį. Tada jau specialiai „ieškau“. Kaip bebūtų, dažniausiai iš karto ateina ir žodžiai, ir melodija, retai kada tik vienas ar kitas.

Dėl kūrybos proceso – dainos idėja bemaž visuomet būna susijusi su tuo, kas tuo metu vyksta mano gyvenime, kokie vidiniai jausmai, pamąstymai tuokart aplanko. Kūryba patampa viso to išraiška.

Iš principo, viskas ateina iš kažkur. Viena vertus, iš kažkur aukščiau, nesupaisysi iš kur, kita vertus – iš kažko labai žemiško, paties gyvenimo ir aktualijų, iš to, ko patys tuo metu klausom. Pavyzdžiui, beveik metus gyvenome Ispanijoje ir nori nenori pastebėjome, kad pradėjo į kūrybą smelktis viskas, ką girdėjome ten – kaip kad, pavyzdžiui, flamenko, kurį, gyvendama Ispanijoje, mokiausi šokti ir dainuoti. Džiaugiamės galėdami įterpti visa tai į savo kūryba, nes mūsų kūryba ir esame patys mes: kas mes tokie, kas mums svarbu, kas mus nervina ar džiugina, kas mums įdomu, kokia muzika mums patinka ir pan.

Jūsų minialbumas „123“ atsirado gyvenant Ispanijoje, įkvėptas tenykštės muzikos, charakterio, jausmo. Kokios patirtys iš Ispanijos Jums yra pačios įsimintiniausios, brangiausios?

Turbūt pati svarbiausia patirtis buvo įsitikinimas dar kartą, kad mes – mūsų šeima – esam labai gera komanda. Pradžia (gyvenimo Ispanijoje – aut. past.) buvo nepaprastai sunki, labai „neispaniška“. Sunki visomis prasmėmis: reikėjo susirasti, kur gyventi, o čia dar du maži vaikučiai, šuo, ligos prasidėjo. Tuomet pamatėm, kad mes ir labai sunkiomis aplinkybėmis nei pykstamės (pykstamės, aišku, bet ne labai smarkiai), nei vienas kitą kaltinam. Aišku, nervinomės, bet kartu ieškojom išeičių ir jas radom.

Nors mes su Maksu ir taip esam labai pozityvūs, linksmi žmonės, gyvenimas Ispanijoje leido prisiminti, kaip svarbu yra šypsotis, užkalbinti nepažįstamą, būti vienas kitam geresniu, šiltesniu. Aišku, yra ir pas mus nuostabiai šiltų žmonių, bet ten tas ypatingai akivaizdu.

Aš, kaip jau sakiau, Ispanijoje mokiausi šokt flamenko. Jo dėka susiradau nepaprastai gerų draugių, su kuriomis buvo labai gaila atsisveikinti. O pats flamenko buvo kaip didžiulė terapija. Tai – turbūt vienintelė veikla, kurią aš esu darius savo gyvenime, kuri beveik visiškai išjungtų galvojimą apie ką nors kitą: mintis apie namus, planus, reikalus, net apie kūrybą. Repeticijų salėje susikoncentruoji tik į šokį. Flamenko yra toks sudėtingas, kad jis pajungia viską, kaip kokia aukštoji matematika, turi būti labai susikaupusi, bet kartu jis leidžia atsipalaiduoti – pabūti čia ir dabar. Tada pamatai, kokia būni, pakeitusi aplinką iš principo – iš vidaus ir iš išorės. Pasikeičia mintys, pailsi, viskas atrodo šviesiau, geriau. Dabar reikia kažką panašaus susirasti ir Lietuvoje.

Prieš savaitę įvyko Jūsų koncertas prie senosios Zapyškio bažnyčios, po kurio sekė koncertas Palangoje. Panašu, kad koncertinė veikla įsibėgėja. Kaip jaučiatės susitikdami su klausytojais gyvai?

Tai, kad koncertai įsibėgėja, yra maloniausias dalykas. Kiek kuriame muziką, svajojome apie šitas akimirkas, kai jau susitiksime su klausytojais. Pradžioje galvojom, kad koncertų šią vasarą bus vienas ar du, o tikrai aktyviai kviečia. Mums nepaprastai smagu. O žvelgiant į tuos pasirodymus, kuriuos jau turėjom, labai džiugu, nes atėjo daug žmonių ir nei vienas vidury koncerto neišėjo (juokiasi).

Aišku, tai taip pat yra labai sunkus etapas, nes reikia viską susiorganizuoti, daug repetuoti, domėtis ir žinoti apie techniką, kadangi mes viską darom patys, darom viską pirmą kartą. Bet viską atsveria koncertai – nuostabus jausmas būti scenoje ir dalintis savo kūryba, ir kuo daugiau žmonių mums pavyks pasiekti, t.y. jie mus išgirs ir pamatys, tuo tik geriau.

Liepos mėnesį Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vyko muzikiniai užsiėmimai vaikučiams „Šeštadieniuksai su Giedre“. Ar aktyvūs, muzikalūs mažieji prieniečiai?

Ir taip, ir ne (juokiasi). Iš pat pradžių tikėjausi, kad dalyvių bus daug daugiau ir aš turėsiu riboti jų skaičių, kad visi netilps. Tai taip nebuvo. Mes kuo puikiausiai visi tilpom. Gaila, kad ypatingai mažai buvo mažiausiųjų leliukų. Galbūt klaidingai galvojama, kad jeigu jie nieko nedaro, nedainuoja, tai nieko ir negirdi. Jie viską puikiai girdi ir tokie užsiėmimai yra be galo svarbūs jų lavėjimui.

Bet tie, kurie atėjo, tai beveik kiekvieną kartą sugrįždavo. Buvo ir naujų vaikučių, bet daugiau ar mažiau mes turėjom maždaug tą pačią grupę. Kurie atėjo, ir tėvai, ir vaikai, yra nuostabūs: aktyvūs, smagūs, dainingi, dėmesingi. Galvojau per paskutinį kartą apsiverksiu – buvo labai gaila išsiskirti.

Manau, kad tokių šaunių vaikučių ir tėvelių Prienuose yra daug daugiau, tik galbūt neišdrįso ar negalėjo ateiti. Gal dar bus proga ir daugiau jų užaktyvint.

Rugpjūčio 12 d. Jūsų koncertas papuoš Jaunimo dienos šventę Prienų Beržyno parke. Prieš Jus pasirodys daug jaunimo grupių, kurių nemaža dalis dar tik pradedantys savo muzikinį kelią. Ką norėtumėt pasakyti visiems, savęs kūryboje ieškantiems žmonėms?

Aš gal nesu tas žmogus, kuris galėtų dalintis kažkokiais patarimais. Bet jei reikėtų, jiems sakyčiau, mėgautis viskuo, ką daro. Ir nenustoti veikti, nes jeigu eisi ir darysi, tai vis tiek kažkas pasidarys. Čia neišvengiama.

Kokie Jūsų ateities tikslai, svajonės?

Svajonės gal grandiozinės labai… Planai, tikslai paprastesni – nepasiduoti, neprarasti savojo užsidegimo. Paprasčiausia mano svajonė būtų turėti daugiau laiko muzikai, finansų, kurie palengvintų kūrybos procesą, leistų tam skirti didesnę savo laiko dalį. Galiausiai, žinoma, koncertai. Norime, kad jų tik daugėtų, techninės ir kitos sąlygos gerėtų, o žmonių skaičius juose (koncertuose – aut. past.) didėtų.

Ką artėjančio koncerto Prienuose proga norėtumėte pasakyti gimtojo krašto klausytojams?

Kiek tekę matyti, man atrodo, Prienuose žmonės yra labai aktyvūs, mėgsta koncertus, renginius. Per visą savo gyvenimą Prienuose esu dainavusi daugybę kartų įvairiausių švenčių ir renginių metu. Kaip bebūtų, šis koncertas bus pirmas kartas, kai Prienuose aš dainuosiu savo kūrybos dainas. Tai itin reikšmingas ir didžiulis įvykis ne tik mano muzikiniam kely, bet ir plačiąja prasme. Ir šiaip – viską darom iš visos visos širdies. Tad tikrai labai kviečiu kiekvieną ateiti, atsipalaiduoti, pabūti.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro rinkodaros ir komunikacijos specialistė Ieva Kučinskaitė