Ar šiais metais ieškosite paparčio žiedo?
Valdas Janušauskas:
Šiais metais, matyt, jau ne, nes ką tik sugipsavo sulaužytą koją. Bet įprastais metais švenčiame, nes ir uošvienė Janina, ir giminėje dar yra Jonų. Tradiciškai jų pasveikinti susirenka visi artimiausi giminės. Seniau kartais ir vainikais varduvininkus padabindavome, bet ši tradicija neprigijo, todėl dabar tik Janina sulaukia puokščių gėlių. Laužų deginimas, žolynų rinkimas ir kitos tradicinės apeigos – kartais būna, kartais ne. Kaip laužą kūrensi, jei dažniausiai ne perstojo lyja? Gaila, kad neperėmėme savo tėvų šventimo tradicijų, jie švęsdavo išradingiau. Mūsų giminėje tądien akcentuojami varduvininkai, ne trumpiausia naktis, tik mažiesiems surengiamos varžybos, žaidimai su apdovanojimais – „paparčio žiedais“.
Romutis Lapinskas:
Man ši diena asocijuojasi su Jonais ir Janinomis, bet ne su trumpiausia naktimi, todėl paparčio žiedo neieškau. Pastaruoju metu ir Joninių nebešvenčiu, nes artimų Jonų nebeliko. Dar turiu vieną pažįstamą Joną, bet nevažiuosiu, o tik telefonu pasveikinsiu. Seniau Joninių proga susiburdavo beveik visas kaimas, bet dabar nebegirdėti, kad kas organizuotų tokius susibūrimus. Graži lietuviška tradicija, gaila, jeigu ji išnyktų. Gal neišnyks, nes jaunimas dar švenčia Jonines, gal kitaip nei mes ar mūsų tėvai, bet švenčia.
Falma Žilovienė:
Turiu draugę Janiną, kuri gyvena Airijoje, bet kasmet per Jonines grįžta į Lietuvą. Grįš ir šiais metais. Tuomet mes abi šventės proga ką nors sugalvojame. Nelabai mėgstu dalyvauti dideliuose šventimuose su dideliu būriu žmonių, nebent iš tolo galiu pažiūrėti. Ir paparčio žiedo niekada nesiseka surasti! Bet šventė graži ir, tikiuosi, tradicija ją švęsti išliks.
Jūratė Druktenienė:
Būtinai ieškosime! Ir šiais metais tai pirmą kartą darysime Prienuose, nes tuoj bus lygiai metai, kai persikraustėme čia iš Kauno. Seniau, vaikystėje, kai gyvenau Raseinių rajone, trumpiausią naktį būdavo didelės bendruomenės šventės – pindavome vainikėlius, juos plukdydavome tvenkinyje, skindavome žolynus, kūrendavosi laužai, šokdavome, ieškodavome paparčio žiedo (prisimenu, kad visi gaudavome geras dovanėles). Man Joninės nėra įprasta diena, kasmet norisi ją paminėti. Beje, kaip ir Užgavėnes, ir kitas kalendorines šventes. Kai gyvendavome Kaune, tai visuomet važiuodavome ten, kur būdavo švenčiamos Joninės. Norisi ir vaikams parodyti lietuviškas tradicijas. Man šioje šventėje svarbiausia pasibuvimas, pabendravimas, tradicijų puoselėjimas, nesvarbu, ar turi Joną, ar ne. Draugai turi sūnų Joną ir dukrą Jonitą, tai dieną nuvažiuodavome jų pasveikinti, o vakare jau rinkdavomės prie laužų. Norėčiau aktyviau įsitraukti ir į Prienų bendruomenės gyvenimą, o tai padaryti per šventes, manau, paprasčiau.
Julius Stankevičius:
Tikrai ieškosime! Turime sodybą kaime, į kurią per Jonines dažniausiai suvažiuoja būrys ne tik tėvų, bet ir mano draugų. Teta visuomet sugalvoja visokių žaidimų – piname vainikus, skiname žolynus, buriame iš surinktų žolynų, ieškome „paparčio žiedo“ ir t.t. Smagu, kad įsitraukia visi – ir vyresni, ir jaunesni.
