Redaktoriaus savaitė
Brėkštant ilgiausios metų dienos rytui visada susimąstome apie artėjantį vakarą. Nors esame įpratę sakyti, kad rytas protingesnis už vakarą, tačiau vieną kartą per metus vakaras tampa svarbesnis už rytą. Žinoma, nebūtinai protingesnis.
Joninės kasmet tampa vasaros lūžio tašku. Iki Joninių, ilgiausios metų dienos, tarsi išgyvename pereinamąjį laikotarpį iš pavasario į vasarą. Gamta iki to laiko galutinai įšyla, o įdirbti daržai pradeda duoti gausesnę grąžą. Tuo tarpu po Joninių jau galime sakyti, kad vasara pagaliau atėjo ir pradedame melancholišką vasariškąją rutiną.
Joninės gamtos gyvenime panašios į Jonines žmogaus gyvenime. Kiekvienas savo gyvenime turėjome bent vienas tokias „Jonines“, kai išgyvenome svajingą šėlsmą, tą lūžį, apie kurį kartais norisi pasakoti visiems, o kartais prisiminimus pasilikti tik sau. Tai ta naktis, kai laikas iki jos – lyg pasiruošimas svarbiai šventei, o po jos išgyvename vasariškąsias ramias pagirias.
Ilgiausią metų dieną atbunda ir romantika. Tiesa, ne visada džiaugsminga ar išsipildanti. Tačiau mistinės paparčio žiedo paieškos mintis visada sužadina tikėjimą, kad Joninių naktį nutinka stebuklai ir du žiedo ieškotojai tikrai atranda daug daugiau nei paparčio žiedą. Mums norisi tikėti stebuklais, jie mums suteikia vilčių ir „šarmo“ mūsų gyvenimui. Jie mus pažadina iš letargo miego ir rutinos. Tačiau stebuklai būna trumpalaikiai. Daugelis romantizuojame Jonines, tačiau net ir pasakodami apie kokį nors mums svarbų nuotykį pradedame žodžiais „atsimenį tą naktį?“. Vos keletas akimirkų gali tapti svarbesnės už visą likusį gyvenimą.
Dažnai prisimename pirmuosius, šiurpą sukėlusius bučinius. Norėtume ir vėl pakartoti, tačiau įžengę į gyvenimo rutiną jų nebepatiriame. Jie pasilieka tik šyptelti verčiančiose svajose. O gyvenimas teka kaip ir Jonines jau pasitikusi vasara – lėtai, su lietumis, audromis, karščiu, atokvėpiu ir ypatingai mielomis akimirkomis, kasdieniškai ir kasmet vienodai.
Nenuostabu, kad žinome apie 3, 7, 12 metų ir dar kitokias santykių krizes. Akimirkas, kai atrodo, kad Joninių ar kitą naktį mus ištiko ne stebuklas, o didžiausia klaida gyvenime. Nuolat pamirštame, kad tą pirmąją naktį atverčiame tik vieną didelio žaidimo kortą, o visos kitos kortos atsiverčia tik per likusį gyvenimą. Pamirštame, kad paskutinė korta, parodanti žaidimo sėkmę, atsiverčia tik mirties patale. Tik tada pamatome, ar laimėjome partiją, ar sėkmė liko kitose rankose.
Deja, viskas priklauso ne tik nuo gautų pirmųjų kortų, bet ir nuo žaidime iškrentančių kortų. Vienintelis skirtumas bei viltis – jeigu negali kontroliuoti kortų, tai žaidimo eigą gali. Gali net ir tuo atveju, jeigu geresnės kortos sukrenta į kitas rankas.
Toks įsijungimas į žaidimą ne tik neleidžia prarasti vilties, bet ir atveria galimybę laimėti net krentant prastoms kortoms.
O kur dar mintis, kad žaidimas gali būti skirtingas? Su skirtingais tikslais, skirtingais metodais. Kartais geros kortos būna tokios nereikšmingos, jog siekte sieki gauti dvejukes arba devynakes.
Gyvenimas yra daugiau negu žaidimas, bet taisyklės – tokios pačios. Negali nežaisti gyvenimo. Tačiau ir negali jo žaisti be strategijos, be vilties, be pripažintos nesėkmės ar neišnaudojęs sėkmės.
Nors kartais atrodo, kad mums iškrenta tik blogos kortos, nereikia pamiršti, jog gerosios niekur nedingo. Jos tiesiog dar nepadalintos, nepaimtos iš nepanaudotųjų krūvos. Ir jos nebūtinai turi ateiti žaidimo pradžioje.
Juk visada maloniau, kai viskas, ką gauname, nuolat auga, gerėja, o ne prastėja, palyginti su pirmaisiais turtais.
Taigi mūsų neturėtų pykdyti XXI amžiaus naujienos, nes po prastų kortų ilgainiui ateina geros. Neturėtume skandinti romantikos savo pilkoje kasdienybėje, nes kasdien turime galimybę, kad mus aplankys ne juoda, o raudona korta. Neturėtume į savo gyvenimą žiūrėti kaip į praloštą partiją, nes su paskutine korta – dažniausiai laimima.
Ne apie romantiką
Galime pagalvoti, kad mūsų gyvenimas yra kortų žaidimas dideliu tempu, bet pažvelgus į politiką darosi aišku, jog ten vyksta kasdienis pokerio ar „akies“ čempionatas. Jeigu politikos žaidime būtų daugiau proto, galėtume pavadinti šachmatų simultanu – deja, ne šįkart. Šįkart politika primena greitą spurtą su netikėtomis kortomis ir pralošimais, išmetus vos 2–3 kortas.
XXI amžiuje išaugus žmogaus karjeros, darbo tempui, susidaro įspūdis, kad visi nori viską nudirbti kuo greičiau ir daro tai, liaudiškai sakant, „tep-lep“.
Kiekvienas savo mintis, savo nuomonę skuba ne taisyklingai formuoti, išbandyti ir pritaikyti praktiškai, o tiesiog išspjauti pagal savo asmeninį suvokimą.
Vėl išklausėme ar galime paskaityti metinę LR prezidento kalbą. Iš tikrųjų, kaip ir normalūs lietuviai, galime drąsiai imti ir pradėti kabinėtis prie kiekvieno pasakyto arba praleisto sakinio. Visgi kyla klausimas – kam to reikia?
Žvelgdami į svarbiausius, Prezidento ir jo komandos nuomone, tobulintinus atvejus Lietuvos politikoje, galime tik pripažinti, kad minimi atvejai egzistuoja realiai, kad jie iš tiesų yra tobulintini, nepaisant turimų galimybių. Suprantama, jog metinė ataskaita su aiškiai jaučiama kritika ir priešiškumu parodo Prezidento ir Vyriausybės institucijų priešiškumą, o ne abipusę meilę. Tačiau tokį priešiškumą mes regime nuo pat Seimo rinkimų, kai į vyriausybės kabinetus įžengė pagrindinės dabartinio LR prezidento Gitano Nausėdos konkurentės prezidento rinkimuose Ingridos Šimonytės komanda.
Nors Prezidento kalba yra vertinama kaip artėjančių rinkimų preliudija ir kritikuojama dėl jos kritikos, tačiau nereikia pamiršti, jog G. Nausėda jau ne kartą viešojoje komunikacijoje ir bandydamas sustiprinti savo įvaizdį rinkėjams prisivirė košės. Jau pirmaisiais prezidentavimo metais pradėjo ryškėti per didelis jo emocijų bei asmeninės nuomonės kišimas į valstybės politiką ir per mažas potencialas tapti vykdomuoju Žmonių prezidentu. Todėl natūralu, kad Prezidento išsakyta kritika yra bandymas maksimaliai atlikti savo darbą, nepamirštant ir savojo prestižo.
Metinėje kalboje pilna tikslių pastebėjimų ir taiklios kritikos, kuri dėl minėtų Prezidento savybių daugeliui valdančiosios daugumos atstovų pasirodė ne kaip gairės Lietuvos politikams, o kaip dar vienas išlietas pamazgų puodas. Tiesioginis kritikos kritikavimas bei Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės politiniais komentarais aplipdytos pretenzijos dėl per mažai Prezidento kalboje išplėtotos šeimos sąvokos rodo, jog LR Seime vyko ne svarbiausia metų Lietuvos valstybės apžvalga, o eilinės, kasdienės politinės batalijos.
