Pasivyti vasarą – į Maroką

Kai Lietuvoje karaliavo Alytaus gaisro dūmais atskiesta bobų vasara, prisiminti tikrosios vasaros išvykome į Atlanto vandenyno skalaujamą kurortinį Maroko miestą Agadirą, kuriame per metus būna saulėta net 300 dienų, o Atlaso kalnai ir gaivinantis Atlanto vandenynas saugo nuo Sacharos karčio. Vasarą oras čia sušyla iki 30, žiemą – iki 25 laipsnių, o vandens temperatūra net ir sausį būna 19 laipsnių.

Agadiras – europietiškiausias Maroko miestas

Pietvakarinėje Šiaurės Afrikos dalyje esančiame pagrindiniame Maroko uostamiestyje Agadire gyvena apie 700 tūkst. gyventojų. 1960 m. didžiąją dalį miesto sunaikino žemės drebėjimas, kurio metu žuvo apie 15 tūkst. gyventojų, sugriuvo daug namų, senovinis kasbas (tvirtovė).

Tad šiame mieste net neverta ieškoti senosios arabų architektūros ir klaidžių senamiesčių. Miestas buvo atstatomas arčiau jūros ir, atrodo, tas atstatymas nebaigtas ir nežinia, kada pasibaigs. Kuriamas modernus miestas, su švariomis, palmėmis ir gėlėmis apsodintomis gatvėmis, šiuolaikiškais baltais pastatais. Ar Agadiro gyventojams sekasi įgyvendinti savo planus? Sunku pasakyti, nes toliau nuo centro ir turistų akių – daugybė nebaigtų statybų, „skylėti“ šaligatviai su viduryje styrančiais strypais ar betono liekanomis, arba net ir tokių nėra, užeigėlės su arbatą gurkšnojančiais vyrais, siauros gatvės ir dykvietės su besivoliojančiomis šiukšlėmis. Netrūksta ir alkanų benamių šunų.

Teigiama, kad 99 proc. Maroko gyventojų – musulmonai, nors apklausos rodo, kad trečdalis savęs nepriskiria jokiai religijai. Agadiras laikomas mažiausiai musulmonišku miestu – ne visi vietiniai gyventojai dėvi tradicinius drabužius dželabus, dauguma moterų, nors ir dengia galvą bei rankas, po miestą vaikšto nelydimos vyrų, alkoholiu prekiaujama ne tik kai kuriose kavinėse ir restoranuose, bet ir specializuotose parduotuvėse. Tiesa, šių parduotuvių ar skyrių parduotuvėse darbo laikas ribojamas – matyt, ir jie turi savo verygą.

Netiesa, kad marokiečiai kalba tik arabiškai ir prancūziškai. Kaip yra kitur, nežinome, bet Agadire dauguma su turistais bendraujančių vietinių kalba ir angliškai, ir vokiškai, o nemažai ir rusiškai ar lenkiškai. Sutikome vieną, kuris moka ir kelis lietuviškus žodžius: laba diena, žalia rūta…

Paplūdimiai tęsiasi septynis kilometrus

Agadiro išskirtinumas – Atlanto vandenyno bangų skalaujami smėlėti paplūdimiai, kurie tęsiasi apie 7–8 km. Paplūdimiuose gan švaru, dauguma didesnių viešbučių turi savo teritorijas, kuriose viešbučio svečiams gultai ir skėčiai nemokami. Siūloma ir įvairių vandens pramogų: vandens motociklų, burlenčių, pasiplaukiojimų laivais, žvejyba. Netoli vandenyno yra ir atrakcionų parkas, ir erdvė, kurioje dažnai vyksta įvairūs koncertai, festivaliai. Šalia paplūdimio – pėstiesiems skirta promenada ir į vandenyną žvelgiantys modernūs viešbučiai, restoranai, klubai, parduotuvės. Aplink klubus net ir dieną sukasi narkotikų pardavėjai. Dėl viso to Agadiras dažnai vadinamas Maroko Majamiu. Bet ar tuo reikia džiaugtis?

Iš bet kurios miesto vietos matyti Atlaso kalnai, o iš paplūdimio – miesto simboliu tapęs kalnas su tvirtovės likučiais ir naktį ryškiai šviečiančiu užrašu „Dievas, Valstybė, Karalius“.

Paplūdimyje neįmanoma išvengti įkyrių vietinių prekeivių. Siūloma viskas: šalikai, papuošalai, kriauklės, suvenyrai, marškinėliai, masažas, trumpalaikės tatuiruotės, mėtų arbata, kava ir net ant neuždengto padėklo sukrautos ir, greičiausiai, smėliu „paskanintos“ spurgos. Tai brangiau ar pigiau nei analogiškos prekės kitose vietose, pasakyti negalim, nes stengiamės nekreipti dėmesio į pasiūlymus įvairiomis kalbomis, nes vos paklausus kainos prekeivis įsitaisys šalia tavęs ilgam, vadins tave draugu ir girs žmones iš tavo šalies.

Argano aliejus – baltasis Maroko auksas

Tik Maroke auga spygliuoti argano medžiai, sunokinantys vaisius, iš kurių kauliukų branduolių spaudžiamas aliejus, labai vertinamas ir kulinarų, ir grožio specialistų, ir medikų.

Iki 10 metrų aukščio užaugantys argano medžiai – ilgaamžiai, auga iki 200 metų, o jų šaknys siekia net 30 metrų ir saugo dirvą nuo erozijos. Medžiai unikalūs ir tuo, kad labai atsparūs sausrai, todėl sausrai užsitęsus, o tai nereta Maroke, numeta lapus, bet, gavę vandens, sužaliuoja net ir po dviejų metų.

Aliejaus spaudimo procesas – labai ilgas. Nuo žemės surinkti šiek tiek didesni nei mūsiškės geltonosios slyvos vaisiai pirmiausia džiovinami ir pašalinamas jų mėsingas apvalkalas. Labai kietas kevalas sudaužomas ir iš jo išimamas branduolys – viena ar dvi trys sėklos. Sėklos džiovinamos, kepinamos ir akmeninėmis girnomis trinamos iki minkštos masės. Į gautą masę pilama šilto vandens ir rankiniu presu išspaudžiamas aliejus. Iš 100 kg riešutų gaunama iki 1 litro aliejaus.

Nors naiviems turistams tvirtinama, kad iki šiol aliejų moterys spaudžia tik rankiniu būdu, yra ir kooperatyvų, kur naudojami mechaniniai nerūdijančio metalo presai, o aliejus išgaunamas nenaudojant vandens.

Kad ir kaip išgaunamas aliejus, jo kaina – didelė. Kosmetikai ir gydomiesiems tikslams skirtas 100 ml buteliukas, o toks populiariausias, nes galima vežtis rankiniame bagaže, kainuoja apie 18–20 eurų.

Būti Maroke ir nepamatyti, kaip spaudžiamas unikalusis aliejus, būtų nedovanotina. Tokių mini parduotuvėlių – edukacijos centrų yra daugelyje vietų, tiek pačiame Agadire, tiek jo apylinkėse. Visur – labai švaru, o pasitinkantys gidai dėvi baltą chalatą ir kalba net keliomis kalbomis. Tokiose vietose būtinai pamatysi ir porą tradiciniais marokietiškais drabužiais pasipuošusių moterų, sukančių rankinių girnų rankeną. Tą rankeną pasukti ir nusifotografuoti su aliejaus spaudėjomis gali ir turistai, žinoma, nepamiršdami, kam skirta ant grindų padėta pintinėlė.

Derėtis – būtina!

Neaplankyti turgaus – nepamatyti miesto! Tai galioja bet kurioje šalyje, o Maroko turgūs garsūs visame pasaulyje. Žinoma, Agadiro turgus neprilygsta Marakešo turgui, bet, manau, kad tvyranti dvasia – panaši: kvapai, šurmulys, prekių siūlymas ir derybos.

Nors Agadiro turgus vadinasi Sauk el Had – sekmadienio turgus, bet veikia kasdien, išskyrus pirmadienius.

Didžiulėje teritorijoje po stogu – tūkstančiai paviljonų, kuriuose rasi visko: vaisių, prieskonių, saldumynų, mėsos, drabužių, odos gaminių, kilimų, kosmetikos, papuošalų… Gali klaidžioti valandų valandas ir kvėpuoti nepakartojamu prieskoninių žolelių aromatu, akis ganyti į mums įprastus turkiškus ir kiniškus gaminius ar unikalius marokietiškus… Tačiau gan įkyrūs prekeivių siūlymai – neišvengiami, juk šviesiaodžiams mėlynakiams pirkėjams ant kaktos „parašyta“ – esu turistas ir pasiruošęs būti tavo apgautas.

Prie vartų savo paslaugas siūlo ir turgaus gidai, žadantys nuvesti į pačias geriausias vietas, kas „išvertus“ reiškia – pas „savus“ prekeivius, iš kurių jie gauna komisinių.

Turguje neturėjome didelių norų, neplanavome įsigyti konkrečių prekių, nes lagaminų tūris ir svoris – riboti. Tačiau įsigijome didesnių ir mažesnių daiktelių, kai kuriuos ir perpus pigiau, nei pasakyta pradinė kaina. Į derybas ir kalbas marokiečiai leidžiasi noriai, o kadangi jau buvome atsparūs pasakymui: „speciali kaina, tik šiandien ir tik tau“, tai derėjomės drąsiai. Dėl vienos prekės pardavėjas, iš pradžių nesutikęs su mūsų pasiūlyta kaina, netrukus pats pasivijo turgaus labirintuose ir sutiko už tiek parduoti. Kai kurie lauktuvėms pirkti suvenyrai kainavo vos po eurą, net derėtis buvo gėda, bet vos užsiminus, kad pirksime daugiau, prekeivis sutiko už tą pačią kainą dar po vieną daiktelį pridėti.

Nors turguje pardavėjai gan įkyrūs, bet kartu jie ir nuoširdūs, ko nepasakysi apie mieste, paplūdimyje prekiaujančius ar įvairias paslaugas siūlančius prekeivius, kurie net įsižeidžia ir ne itin maloniais žodžiais palydi, jei nesutinki su jais bendrauti.

Virtuvės įžymybė – tadžinas

Maroko virtuvėje susipynę arabiškos, berberiškos, prancūziškos, žydiškos, itališkos ir dar daugybės šalių kulinarinės tradicijos, tačiau unikalių, marokietiškų patiekalų nėra daug. Pagrindiniai patiekalai gaminami iš mėsos, žuvies, daržovių, kruopų. Sriubos tirštos ir labai sočios. Ir saldumynų pasiūla didelė.

Pats populiariausias patiekalas – tadžinas (tajine) gaminamas ir patiekiamas to paties pavadinimo moliniame kepimo inde, uždengtame piltuvėlio formos dangčiu. Tadžinas – tai troškinys, kuris gaminamas iš vištienos, ėrienos, jautienos gabalų ar faršo ir žuvies (dažniausiai sardinių) bei daržovių, skonį praturtina prieskoniai, kartais kartu iškepamas ir kiaušinis, patiekiamas su šviežia marokietiška duona.

Verta paragauti ir kuskuso. O perpildytoje užeigoje, kurioje buvome vieninteliai nevietiniai, valgėme ir labai skanių kebabų.

Visuose patiekaluose gausu prieskonių, bet jie neaštrūs, ir nedaug druskos.

Kiekvienoje užeigoje, kavinėje ar restorane, be šių įžymiausių patiekalų, siūloma įvairiausių kepsnių su įmantriausiais priedais, picų, sriubų, salotų. Meniu ilgis, kaip ir patiekalų kainos, priklauso nuo maitinimo įstaigos lygio. Jei paprastose, bet neprastose užeigose, dalyje kurių net galima atsiskaityti mokėjimo kortele, tadžino kaina svyruoja tarp 3–4 eurų, tai kitoje gatvės pusėje esančiame restoranėlyje, išskirtiniame tuo, kad prekiaujama ir alkoholiu, tadžino kaina šokteli iki 8–9 eurų.

Žinoma, būtina paragauti ir mėtų arbatos, be kurios neįsivaizduojamas marokiečių gyvenimas! Arbata patiekiama ne tik labai karšta, bet ir labai saldi. Tokia ji gaunasi ne dėl cukraus, bet dėl 150 kartų už cukrų saldesnės stevijos, kuri užplikoma kartu su mėtomis. Arbata atnešama metaliniame arbatinuke, akrobatiniu judesiu išpilstoma į nedideles stiklines. Labai populiari ir kava. Ji tikrai labai skani! Beje, net ir neišvaizdžiausiose kavinėse kartu atnešamas ir buteliukas vandens.

Maroke visus sužavės ne tik labai saldūs apelsinai ir mandarinai, sultingi granatai bei jų sultys, bet ir sultingos įvairių skonių alyvuogės, datulės. Ragavome ir vietinio alaus bei vyno, kuris savo skoniu gali varžytis su kitų, alkoholiui labiau pakančių, šalių produkcija.

Nuo kalnų iki krokodilų

Nors sakoma, kad Agadiras – tik įžanga į Maroką, bet yra ką pamatyti ir šiame mieste bei netoli jo.

Taghazout ir kiti Atlanto vandenyno pakrantėje esantys kaimai – banglentininkų rojus.

Miesto centre įsikūręs miniatiūrinis zoologijos sodas-parkas „Paukščių slėnis“ (Valleedes Oiseaux), kuriame galima pamatyti įvairiausių gyvūnų: kalnų ožkų, vėžlių, beždžionių ir daugybę paukščių rūšių.

Rojaus slėnis (Paradise Valley) – tai 30 km nuo Agadiro Atlaso kalnuose esantis labai gražus slėnis, kuriuo vingiuojanti kalnų upė ir sukuria oazę, su augmenija, vietomis, kur galima maudytis, šokinėti nuo uolų. Pati kelionė iki slėnio – taip pat įspūdinga, nes važiuojama per miestelius ir kaimelius, kur galima stebėti marokiečių gyvenimą, vingiuotais kalnų keliais, kai vienoje pusėje – kelių šimtų metrų gylio praraja, kitoje – virš galvų pakibusi uola. O gamtos vaizdai čia nepakartojami.

Kelionių vadovas lydi jau pėsčiomis kalnų takeliais iki dar įspūdingesnių vietų keliaujančius turistus. Pakeliui – daugybė mini kioskų, siūlančių ne tik sulčių ir vandens, bet ir vaisių, kavos, ledų, užkandžių. Kai kurių kioskų savininkai staliukus su kėdėmis sustatę vandenyje, kad keliautojai galėtų pailsinti pavargusias kojas ir atsigaivinti nuo kaitros.

Deja, Agadiro apylinkės lietaus nematė nuo ankstyvo pavasario, tad daugumoje kalnų upės vietų – tik saulės įkaitinti akmenys. Ir dalies keliautojų taip lauktoje vietoje, kur galima šokinėti nuo uolų, vandens – vos ant dugno. Teko pasitenkinti maudynėmis vieninteliame kiek gilesniame kalnų upės užutekyje.

Nepakartojama miesto panorama atsiveria nuo kalno, vadinamo Agadiro Kasba arba Agadir Oufella. Kasba – miesto tipas, kuris seniau buvo skirtas miesto lyderiui gyventi ir gintis nuo priešų atakų. km nuo Agadiro centro nutolusi ir ant kalvos įsikūrusi kasba buvo pastatyta 1541 metais ir restauruota 1740-aisiais, tuomet joje gyveno apie 300 žmonių. Deja, tragiškasis žemės drebėjimas sugriovė šią kasbą, tad dabar galima pamatyti tik sienų likučius. 

Galima aplankyti ir Agadiro pakraštyje įsikūrusią Mediną „Coco Polizzi“, pavadintą šią Mediną – senovinį miestą – atkūrusio architekto vardu.

Dauguma atvykusių į Maroką nori apsilankyti Sacharos dykumoje, tačiau ji gan toli nuo Agadiro ir šiai kelionei reikėtų skirti bent dvi dienas. Mažoji Massa dykuma pasiekiama per porą valandų. Šioje unikalioje vietoje tvyro ramybė ir auksinės kopos. Massa slėnyje įsikūręs Souss Massa nacionalinis parkas – ideali vieta stebėti vietos florą ir fauną, o netoliese esantis Tifnit kaimas garsus savo žvejybos tradicijomis.

Turistus traukia ir šalia Agadiro prieš keletą metų duris atvėręs Krokodilų parkas („Crocopark“), kurio pagrindiniai eksponatai – 300 krokodilų.  

Sakoma, kad 13 km nuo Agadiro nutolusiame Anza paplūdimyje galima pamatyti 85 mln. metų senumo apie 200 dinozaurų pėdsakus. Jei pėdsakų pamatyti nepavyks, tai suplukusiems po jų paieškų išsimaudyti tikrai bus kur.

Saugomas karalius ir turistai

Pačiame Agadire ir netoli jo yra net trys Maroko karaliaus Mohammedo VI vasaros rezidencijos. Nežinia, ar jis yra čia kada lankęsis, ar šiose prabangiose ir itin akylai saugomose teritorijose gyvena jo giminės. Rezidencijos išsiskiria idealiai sutvarkytais parkais, nuo gatvės matomomis trimis sargybos juostomis – gatvėje šalia rezidencijos tvoros maždaug kas 100 metrų stovi po ginkluotą sargybinį, antrieji – įsitaisę bokšteliuose už tvoros, trečias postas – prieš krūmais apaugusią betoninę tvorą. O kiek sargybinių yra dar toliau už tos tvoros ir kokia prabanga ten sukurta – sunku įsivaizduoti. Nors Maroke draudžiama kalbėti apie karalių, jo šeimą ir turtą, žurnalo „Forbes“ duomenimis, 55 metų Maroko valdovo turtas vertinamas beveik šešiais milijardais eurų, sklinda gandai, kad pernai jis išsiskyrė.

Karalius Mohammedas VI siekia, kad Maroką aplankytų dar daugiau turistų. Tam dedama daug pastangų ir skiriama daug lėšų. Vienas iš karaliaus prioritetinių miestų – Agadiras.

Čia saugomos ne tik karalių rezidencijos, bet ir turistai. Turistų lankomuose rajonuose net ir dieną pamatysi nemažai patruliuojančių policininkų ir juos lydinčių automatais ginkluotų kareivių, o vakarais sargybos dvigubai ar trigubai daugiau.

Daug apsaugos ir oro uoste. Atvykus į Maroką niekas ypatingo dėmesio mums neskyrė, lagaminams keliaujant per tikrinimo kamerą pareigūnas net nežvilgčiojo į ekraną, nes energingai diskutavo su kolega. Išskrendant patikrinimai buvo rimtesni – svėrė ir tikrino daugumos lagaminų dydžius, domėjosi vežamomis lauktuvėmis. O pasus tikrino net septynis kartus!

Nuostabiausi – saulėlydžiai

Atrodo, kad vietiniai architektai, projektuojantys Agadirą, stengiasi kopijuoti Europos kurortus ir, deja, ne pačius geriausius. Nemažai naujų pastatų, bent jau iš išorės, neturi nė lašo arabiškumo, veikia naktiniai klubai. Gaila, kad turistams, nors ir laikomiems vaikštančiomis piniginėmis, nepateikiama tradicinių dalykų. Net vietinio maisto nedaug: tadžinas, kuskusas, sriuba, mėtų arbata, o visa kita – picos, panini, burgeriai… Nors Agadiras – uostas ir čia sugaunama bei perdirbama daug žuvies, bet, kaip tikėjomės, „ant kiekvieno kampo“ paragauti nepavyko.

Pusryčiai viešbučiuose – europietiški, su viskuo, ką rasi per pusryčius bet kurioje šalyje. Radom tik du kitokius patiekalus – mėtų arbatą (nieko keista) ir pienišką sriubą, kurios paragavus paaiškėjo, kad tai prieskoninėmis žolelėmis pagardinta labai skysta manų košė.

Smagu, kad net ir vyresnio amžiaus pardavėjai gerai kalba angliškai, nes turistų skaičiui augant suprato, kad nemokėdami kalbos nieko neparduos. Tik nesmagu, kad bet kokia kaina bando apgauti – pavyzdžiui, gaminį stengiasi įbrukti kaip rankų darbo, net nepasivarginę etiketės su „Made in China“ nukirpti.

Jei daug kur autentikos pasigedome, tai negalėjome nesižavėti nuostabiais saulėlydžiais. Jie kitokie – saulė ne tik labai greitai „įkrenta“ į vandenyną, bet ir dangų nudažo mums neįprastomis spalvomis.

O paryčiais važiuojant į oro uostą, mus išlydėjo mėnulio pjautuvas, danguje kybojęs … horizontaliai.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close