Redaktoriaus savaitė. Ar tikrai esame įsitikinę, kad skleisdami aplink save šaltį priversime ateiti šilumą? Šiluma ateina tik tada, kai nustoja šalti, tik tada, kai yra galimybė sušildyti.

Visus nudžiuginusi saulė ir šiluma staiga ėmė ir atslūgo. Paliko tik išsprogusius augalų žiedus, lapus, sužėlusią švelnią žolę bei viltį, kad ta šiluma dar sugrįš.

Viliamės, laukiame, o kartais net nepajuntame, kad ji sugrįžo, nes tiesiog jau nebesirūpiname ja. Šilumos ir karščio laukiame tik po didelio šalčio. Tada, kai, rodos, net mažytis šilumos lašas sušildo iki pat sielos gelmių. O vėliau… Vėliau ta šiluma pasidaro kasdienybė. Kuo toliau, tuo labiau monotoniška, nepastebima. Ir jos vėl prisireikia tik tada, kai vėl viskas atšąla.

Girdėta kažkur? Kažkas pažįstamo? O taip… Tai visas mūsų gyvenimas. Banguojantis tarsi Baltijos jūra. Besitaškantis į skirtingus krantus, purslais kylantis į viršų ir nepermatomai tamsus gilumoje.

Kaip dažnai gyvenime nejaučiame šilumos? Tos šilumos, kuri mus supa, kuri skirta mums. Būtent tos šilumos, kuri atsiranda ne tik iš aplinkos, bet ir iš vidaus. Susitraukiame į mažytį tamsų kamuolėlį, bet šypsomės. Taškomės į visus krantus, laistom pykčio purslus virš savęs ir bandome atrasti savo saulę. Savo šilumą. Tiesa, reikėtų prisiminti, kad žiemą būtent jūra, nors ir pasidengia ledu, tačiau išsaugo savo gilumoje tą šilumą. Tą šiltą spindulėlį, kuris neleidžia jai užšalti iki pat gelmių. Taigi, viskas paprasta! Iki pat gelmių užšalusi jūra nebeatitirptų arba ją reikėtų tirpdyti kur kas ilgiau ir sunkiau.

Dažnai gyvenime neįvertiname savo šilumos. Tos šilumos, kurią reikia savo viduje saugoti visą laiką. Gyvenimas nėra lengvas. Mūsų gyvenimo vingiuose iki pat paskutinio atodūsio bus ir džiaugsmo, ir rūpesčio. Ir vasara, ir žiema. Vidinę šilumą reikia saugoti visą laiką tam, kad, atėjus sunkiai žiemai, dideliam šalčiui, išliktume stiprūs ir pasipriešintume tam šalčiui.

Rodos, vos vienas laipsnis šilumos, tačiau jis neleidžia prasiskverbti net didžiausiems ledams. Lygiai taip pat, jei visą laiką tikėsime savimi – net ir sunkūs rūpesčiai neįveiks mūsų. Suduos smūgį ir praeis. Tačiau tas tikėjimas savimi padovanos vieną nedidelę smulkmeną – stimulą prisikelti. Prisikelti iš sunkumų ir keliauti tolyn su šypsena. Kodėl su šypsena? Nes nėra nieko linksmiau ir geriau, kaip pagydyti sergantį. O ne palaidoti mirusį…

Pykčio purslai ir trankymasis į visus krantus duoda vieną svarbų ir tikrai nelemtą rezultatą. Jūros vanduo išsitaško, o purslai išgaruoja saulėje. Mažėjant vandeniui, mažėja ir šilumos tūris, todėl kiekvieną žiemą ledai gali vis labiau sukaustyti jūrą. Ir kiekvieną pavasarį ilgiau užtruks, kol jie ištirps. O vasaros ilgos nebūna…

Net ir vasaros karštis dažnai mainosi su vėsuma. Todėl kuo daugiau viduje šalčio, kuo mažiau tikėjimo savimi ir kuo daugiau ištaškome vandens, tuo greičiau į mūsų sielą ateina ledynmetis. Ledo amžius, kuriam atšildyti reikės ne vieno, o milijono spindulių. Bet tiek spindulių, kartais ir saulė pagaili.

Saulė neužšąla ir neužgęsta ne todėl, kad gauna šilumos iš kažkur kitur, o dėl to, kad pati ją skleidžia ir spinduliuoja. Tai kodėl tikimės, kad visą aplinkinį pasaulį turi sušildyti svetima šiluma ir svetima saulė? Pykstame, nes nesaugodami savo šilumos, įsileidome šaltį? Nes nekurstydami savo vidinio žaizdro, įsileidome poliarinę žiemą?

Ar tikrai esame įsitikinę, kad skleisdami aplink save šaltį priversime ateiti šilumą? Šiluma ateina tik tada, kai nustoja šalti, tik tada, kai yra galimybė sušildyti.

Kiekviena jūra savo gelmėje stengiasi išlaikyti šilumą, ir kiekvieną ateinantį šaltį atstumia savo plačiais šiltesnio ar vėsesnio vandens klodais. Kodėl tikime, jog užšaldę jūrą galėsime maudytis šiltame vandenyje? Užšalusi jūra niekada nebepriims gyvybės ir šilumos į savo gelmes. Nes didelis šaltis nužudo viską, kas šiame pasaulyje yra gyva.