home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Ar verta užsidėti kaukę ir tapti aktoriumi? Aktoriumi su visai kitu amplua, nors viduje tam priešiniesi? Ar verta tapti kaukės vergu?

Redaktoriaus savaitė. Ar verta užsidėti kaukę ir tapti aktoriumi? Aktoriumi su visai kitu amplua, nors viduje tam priešiniesi? Ar verta tapti kaukės vergu?

Koks puikus jausmas ankstyvą rytmetį gulėti prie atviro lango ir klausytis čiulbančių paukščių. Suprasti, kad aplink tave sukasi gyvybė. Kad šioje gyvybėje pats esi gyvas.

 

Kaip gera jausti, kad esi tau priimtinoje ir mieloje aplinkoje. Toje aplinkoje, kur gali ne tik miegoti, ne tik girdėti ar matyti, bet ir kalbėti. Ne šiaip sau kalbėti. Kalbėti daug ir, svarbiausia – apie viską. Paliečiant kiekvieną temą, kuri yra svarbi ne tik tau pačiam, bet ir pašnekovui.

 

Juk džiugu, kai susitikęs žmogų turi apie ką kalbėti. Ir kartais atrodo, jog nori net kalbėti greičiau – kad spėtum viską pasakyti, ką galvoji. Ir kaip susierzini, kuomet viduryje tokio pokalbio tavo galvoje kyla dar bemaž dešimt minčių, kurias dar nespėjęs pasakyti pamiršti. Pamiršti, nes spėja ateiti dar dešimt naujų minčių. Ir tada supranti, koks stebuklas yra žmogus ir jo protas.

 

Sakome, kad didžiausia mums paslaptis – visata. Bandome ją ištirti, suprasti. Bet net nesusimąstome, kad dar didesnė paslaptis yra mūsų galva – smegenys. Kodėl, iš kur, kaip jose kyla tiek minčių ir klausimų? Kaip toje drėgnoje pilkoje masėje visa tai atsiranda?

 

Išgirdome, kaip mums pašnekovas pasakoja apie savo laisvalaikį prie banguojančios jūros, žiūrėk, vos akimirka – o ta jūra jau ir mūsų mintyse. Tokia pati. Gal net gražesnė. Banguojanti, pasipuošusi baltais purslais. Besiplakanti į gelsvą pajūrio smėlį. Su kiekviena banga užliejanti šlapio smėlio žiedą ir grįždama taip gražiai čiurlenanti aplink smėlyje įstrigusius akmenėlius bei mūsų kojos paliktą duobę. O čia, žiūrėk, ir kopų pušys vėjyje linguoja švelniai ošdamos. Va, pažvelk, ir tos ilgos smilgos kaip adatos susmaigstytos kopų smėlyje linguoja. Ir saulutė. Ech ta padauža saulutė taip ryškiai šviesdama akina, bet šildo. Net labai šildo... O ką aš ten matau... Matau laivą. Taip, laivą. Turbūt žvejybinį.. nors bala nematė! Burlaivį!

 

Kvapą gniaužia nuo to, kas tik ateina į tą galvą, kokios tik mintys iš jos besiraito ir į akis, ir į nosį, ir į ausis. Rodos, pamąstei, kaip šilta prieš saulę – ir pačiam šilta pasidarė. Prisiminei sūrų jūros kvapą ir, žiūrėk – jauti, nors ta jūra kažin kur...

 

Mūsų protas – vienas didžiausių stebuklų ir paslapčių. Ir kartais net kyla klausimas – jei smegenyse gimsta tiek minčių, kodėl jų nesugalvoja ranka, koja ar kepenys. Kvaila. Bet iš tikrųjų – kodėl? Pilkosios ląstelės? Kokios, kokios?

 

Deja, nors anatomai žino, iš kokios rūšies audinio – aukščiausios ar viso labo antros rūšies – smegenys yra sudarytos, tačiau kaip jose gimsta mintys ir kodėl jos gimsta būtent tokios, kokias išmąstom – niekas nežino.

 

Va, mokslininkai giriasi sukūrę dirbtinį intelektą. Robotą, kuris mąsto. Žinoma, čia didžiausias indėlis yra kompiuterio, kuris milijardinėje loginių užduočių saugykloje gali parinkti logiškiausias reakcijas, atsakymus ir veiksmus. Bet va, kad kas paaiškintų mūsų minčių kilmę. Atmintis, potyriai, pojūčiai, esamieji veiksniai... Labai jau neapibrėžta.

 

O jeigu... mūsų protą būtų galima perkelti į kompiuterį?

 

Ko gero, tai – beprotiškiausia idėja. Bet pabandykime įsivaizduoti – taptume nemirtingi. Gal būtent robotai bei kompiuteriai ir yra tas mūsų nemirtingumas, apie kurį tiek daug esame skaitę pasakų ir fantastinių romanų?

 

Pabandykime įsivaizduoti. Antai besibaigiant mūsų kūno egzistencijai, visa tai, kas yra mūsų galvoje – sąmonę ir pasąmonę – perrašytų į galingą kompiuterį, kurį įdėtų į roboto plieninę makaulę ir galėtume toliau turėti prisiminimus, juos gvildenti, rinkti naujus, mąstyti, vaikščioti, kalbėti elektroniniu balsu – amžinai. Sugenda kokia ranka – bala nematė, nuvažiuojam į servisą ir ją pakeičia kita, dar modernesne! O belaukiant dar ir tepalu mūsų robotinio kūno dantračius ir stūmoklius pavaišina!

 

Sugenda koks procesorius – atjungia valandžiukei mus, pakeičia į naują ir vėl toliau gyvenam. Arba matom, kad mūsų atminties blokas jau stringa – atmintį perkopijuojam į kitą bloką, panašiai kaip „Pūko“ kasetę magnetofone, ir toliau sau mąstom! Nepatiko, ką prisimenam ar pamatėm? Išsitrinam!

 

Kaip būtų puiku ir amžina!

 

Tik klausimas, ar verta. Ar verta būtų gyventi amžinybę geležiniame kalėjime? Ar verta būtų matyti garuojantį maistą ir tik įsivaizduoti, kad jį valgai? Ar verta būtų mylėti žmogų ir jį apkabinus nejausti net metalinių jo dalių? Ar verta būtų tik mąstyti ir nieko nejausti? Ar verta būtų vaikščioti su kauke?

 

Ar verta užsidėti kaukę ir tapti aktoriumi? Aktoriumi su visai kitu amplua, nors viduje tam priešiniesi? Ar verta tapti kaukės vergu?

 

Žmogaus jausmai yra vienas iš tų dalykų, kuris klaustukų nepalieka. Žmogaus jausmai niekada nebus paslaptis. Jei žmogui karšta, vadinasi, jam iš tikrųjų karšta. Jei žmogus alkanas, vadinasi, jis iš tikrųjų nori valgyti, jei žmogus nekenčia, vadinasi, taip ir yra. Jeigu žmogus iš tikrųjų myli – teapsiverčia visa visata, tu jo nuomonės nepakeisi.

 

Nors norėtųsi gyventi amžinai, amžinai išlikti tuo, kuo buvai, tačiau ar verta būtų gyventi pasaulyje, kurio negalėtum paliesti? Neturėtum širdies, kuri jaustų kiekvieną tavo emociją? Nors norėtųsi išsaugoti savo artimuosius, norėtųsi, kad jie amžinai išliktų su mumis, tačiau ar nebūtų skaudu girdėti balsą, bet nejausti šiltos rankos ir šilto, paguodžiančio apkabinimo?

 

Ar nėra skaudu, kai bendraujame su kauke, po kuria slypi visai kitas žmogus?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close