home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Deja, greitai besisukantis pasaulis ir nuolat spartėjantys mūsų gyvenimo tempai nuolat palieka mus atsilikusius. Atsilikusius nuo sveiko proto.

Redaktoriaus savaitė. Deja, greitai besisukantis pasaulis ir nuolat spartėjantys mūsų gyvenimo tempai nuolat palieka mus atsilikusius. Atsilikusius nuo sveiko proto.

Štai ir atsiskubina ilgai lauktas pavasaris, savo šiluma skaldantis Nemuno ledus. Artėja akimirka, kai vėl visa gamta išsprogs įvairiaspalviu naujos gyvybės fontanu. Žinoma, jei pakeliui į pavasarinį atgimimą trumpam neužsuks „bobų vasaros“ kolegė „bobų žiema“.

 

Nauja gyvybė, naujas atgimimas, naujas gyvenimas. Būtent pavasarį ir nutinka pats gražiausias ir labiausiai stebinantis stebuklas – visa, kas buvo mirę, atgimsta. Negana to, gimsta ir tai, ko ilgą laiką visai nebuvo. Atgimimas – tai ne tik pabudimas iš žiemos miego. Tai – naujas baltas lapas gyvenimo knygoje.

 

Dirvonuojantys laukai tarsi sako – imkit ir darykite su mumis ką norite. Pilka daržų žemė, dar rudenį nuskintų gėlių darželiai – visa tai yra naujas baltas lapas, kuriame gali viską dėlioti iš naujo. Taip, kaip nori, arba taip, kaip dar nebuvo niekada, netgi praėjusiais metais.

 

Iš tikrųjų, nuostabi ta gamta. Ką „beprisidirbtų“ iki rudens, pavasarį gali viską pradėti iš naujo.

 

Žmonės – irgi tie patys gamtos kūriniai. Būtų smagu, jeigu ir jie kiekvieną pavasarį galėtų pasitikti kaip naujai gimę!

 

Būtų smagu, kad visi rūpesčiai, slėgę ištisus metus, su pačia pirmąja pavasario diena išnyktų amžiams ir šią dieną pradėtume naujais darbais, naujomis mintimis, naujais tikslais ir su nauju džiaugsmu. Su nauja energija, nauja motyvacija ir su nauja inercija.

 

Bet esame tik žmonės. Pasidžiaugiame saule, šiluma, gaiviu, šiltu vėju ir grįžtame į tą patį gyvenimą. Pilną rūpesčių, liūdesio, neapykantos. Žinoma, kupiną ir gerų emocijų, kurių mums suteikia artimi žmonės, draugai, kaimynai, bendradarbiai ar tiesiog egzistencija. Deja, nors džiaugiamės pavasariu, tačiau neatgimstame. Gyvename tą patį gyvenimą, kurį mums suteikė likimas, kurio pamatus mums padėjo tėvai bei mokytojai ir kurio sienas pasistatėme patys.

 

Deja, taip. Nėra taikos be karo.

 

Kaipgi žinotume, kas yra gerai, jeigu nepajustume blogo? Kaipgi žinotume, kad reikia vertinti tai, ką turi, jeigu nepajustume nepritekliaus? Kaipgi žinotume, kas yra meilė, jeigu nepajustume ilgesio ir geliančios tuštumos širdyje? Kaipgi žinotume, kas yra pagarba, jeigu nepajustume pagiežos?

 

Ir kaip yra skaudu, kai dažnas gamtos bei Dievo atgimimo šventę pasitinka ne su naujo gyvenimo vėjo dvelksmu, bet su gyvenimo pažinimo išbandymais. Kaip skaudu, kai, bandydami pasinaudoti žmogui tenkančiais išbandymais, kiti atgimimo proga pildo ne savo naują baltą lapą, o glamžo ir taip trapius kitų žmonių gyvenimo lapus.

 

Skaudu, kai taip glamžomi žmonių likimai sunaikina patį svarbiausią – išbandymus patiriančių žmonių tikėjimą. Tikėjimą savimi, aplinkiniu pasauliu, tuo pasauliu, kurio nematome, ir, svarbiausia – ateitimi. Ko gero, nėra žmogaus protui sunkesnės akimirkos už tą, kai galvoje nebelieka jokios minties apie ateitį. Kur toliau eiti ir ką toliau daryti.

 

Turbūt nėra labiau triuškinančio jausmo, kai nematai ateities tuo momentu, kuomet kaip tik reikia atgimti ir išnaudoti tą progą savo ateičiai kurti. Tokią akimirką žlugdomas žmogaus tikėjimas savimi, žmogus tampa dar labiau pažeidžiamas. Lygiai toks pat, kaip didelių medžių paunksnėje išdygęs gležnas medelis, kurį sužalojo prabėganti stirna. Kai matai, kad ateityje laukia sunkumai, o tave dar kažkas sužeidžia, iškyla egzistencinis klausimas – ar apskritai verta kilti į viršų. Daugelis, net nesusimąstydami, kad atsisakymas kilti į viršų reikš tik leidimąsi žemyn, pasirenka lengvesnį kelią. Arba nunykti, arba bandyti susirasti greitesnį ir lengvesnį kelią savo sunkumams įveikti. O be reikalo.

 

Patarlė „Nemesk kelio dėl takelio“ mūsų pasikeitusiame pasaulyje jau yra kontraversiška. Tačiau ji vis dar aktuali. Nors pasikeitęs pasaulis išmokė, jog kelio pakeitimas dažnai atneša daugiau laimės ir sėkmės, tačiau neišmokė paties svarbiausio – kaip pasirinkti teisingą kelią. Šiame pasaulyje išmokome, kad ir patarlė „Nerizikuosi – negersi šampano“ nėra tokia jau patikima. Deja, greitai besisukantis pasaulis ir nuolat spartėjantys mūsų gyvenimo tempai nuolat palieka mus atsilikusius. Atsilikusius nuo sveiko proto. Besikeičiančiame pasaulyje neįmanoma keletą metų vadovautis viena patarle ar vienu patarimu, nes vis dažniau, vos išgirdęs patarimą, sužinai, kad šis – jau pasenęs ir bevertis. Šiuolaikinio pasaulio žmogus atsidūrė traukinyje, kurį į skirtingas puses traukia du lokomotyvai – laikas ir protas. Jeigu keliausime į proto pusę, paaiškės, kad nespėjome į laiko stotelę, jeigu pasuksime į laiko stotelę, paaiškės, kad spėjome laiku, tačiau palikę protą už savęs – nebesugebėjome išnaudoti šios kelionės naudingai ir stotelėje stovime tuščiai, nors judėti vis tiek reikia.

 

Deja, pavasarinis žmogaus atgimimas yra džiugus ir kartu sunkus darbas. Jeigu medžiui pavasarį tenka toliau tvirtėti ir skleisti lapus, šaknis bei užmegzti vaisius, tai žmogaus pavasariniai darbai yra kur kas didesni. Tai rūpinimasis ne tik savimi, gamta, sodais, daržais, ūkiu, bet ir visu aplink esančiu pasauliu. Ir vienu svarbiausio jo elementų – žmonėmis. Dažnai rūpindamiesi ūkiu pamirštame žmones, kurie rūpinosi mumis prieš atgimimo laikotarpį. Pamirštame tuos, kurie, net ir menkai susiję su mumis, visą sunkų laikotarpį iki pavasarinio atgimimo vedė mus į priekį ir saugojo mūsų tikėjimą. Tikėjimą žmonėmis, ateitimi ir, svarbiausia, savimi.

 

Pavasaris visada kupinas pokyčių. Pokyčių ne tik gamtoje, bet ir santykiuose su žmonėmis. Daug kam pavasaris tampa naujų atradimų laikotarpiu. Bet niekada nereikia pamiršti, kad jis tampa ir praradimų laikotarpiu. Kiekvienas atradimas begaliniame mūsų laike turi rasti sau vietą ir ją užimti. Tačiau jis užima ne kažkokią laisvą, o vietą, kurioje kažką praradome – praradimo vietą. Todėl visada verta pamąstyti, kiek verta atrasti ir kiek verta prarasti. Verta įsitikinti, kuriam lokomotyvui leisime save nutempti.

 

Gali būti, kad kiekvienas naujas atradimas jau bus šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje atgyvenęs. O kiekvienas praradimas, gali būti, su milžiniška jėga atgims jau šį pavasarį, tačiau jo energija ir spinduliavimas pasieks ne jus. Ir tada kyla klausimas, ar atėjus rudeniui – tamsai ir šalčiui – mus lydės pavasarį įsižiebusi šviesa ar pamažu gęstantis laužas?