Redaktoriaus savaitė. Keisčiausia, kad atsitraukę nuo tam tikro darbo, nuo tam tikros likimo mums duotos užduoties, nebematome prasmės vėl grįžti prie jos.
Kartais ima ir staiga kažkas suima viduj. Kartais, kai paskendęs giliuose rūpesčiuose nieko nebematai, išskyrus savo darbą kokioje nors įstaigoje ar darže, netgi namai ir ta pati saldžiausio miego šventovė – lova tarsi pakimba kažkokioje neaprėpiamoje erdvėje.
Netgi ta pati lova pasidaro rutinos dalis. Tuo metu pastebi tik smulkias detales, su kuriomis turi susidurti kiekvieną dieną. Pareigas. Pareiga pasikloti lovą, pareiga nusiprausti veidą šaltu vandeniu, pareiga atsidaryti šaldytuvą ir pareiga dienos metu nuveikti kažką tokio, apie ką naktį jau net nesinorės prisimint. Vakare „autopilotu“ atskrieji iki lovos ir vėl iškeliauji į pasaulį, kurio niekada nesupranti ir nesuprasi.
Tačiau kartais sustoji apimtas keisto jausmo, gal net ne jausmo, o noro pamatyti, kas vyksta šalia tavo gyvenimo. Šalia tos rutinos, kurią išaukštini kaip pačią didžiausią ir svarbiausią misiją. Rutinos, kurią sureikšmini ne mažiau kaip Mesijo darbą. Sustoji ir bandai pažvelgti, kas vyksta aplink tave, tiksliau, kas įvyko, kol buvai kitame pasaulyje.
Apsižvalgius aplink, dažniausiai norisi sugrįžti atgal į savo uždarą trobelę ir užsiimti tuo, kas visatos sandaroje yra ne šiaip sau bereikšmis darbas, bet tiesiog laiko eikvojimas veltui. Laiko, kurio nesugrąžinsi.
Visgi kiekvienas darbas visatoje duoda kažkokią naudą. Jeigu ir ne visuotinę, tai bent jau asmeninę. Bet ar viskas, ką darome sau asmeniškai, yra nenaudinga? Ar galime sakyti, kad kaimyno kasdienis darbas skurdžiame darželyje yra bevertis? Galima, nes kaimynui iškeliavus anapus, o gal tiesiog… į kitą gyvenamąją vietą, darželio vietoje vėl suvešės piktžolės ir niekas niekada net nepasakys, jog čia kadaise buvo tas varganas darželis. Tačiau, įvedus į šią istoriją smulkų atsitiktinumą, smulkią detalę, viskas gali pasikeisti iš esmės. Ar galėtume pavadinti nieku tokią laiko gaišatį, jei žinotume, kad čia, toje vietoje, kur žydi darželis, galėjo vešėti ir piktžolės, o jose užsiveisti erkės. Sunkias ligas nešiojančios erkės. Tos pačios, kurios kėsintųsi į kiekvienos mažos mergaitės, karštos saulės spinduliuose su daina renkančios žydinčias lauko gėlės, basas kojas. Erkės, kurių paleista liga sunaikintų ateitį. Ne, ne mergaitės ateitį. O žmogaus – inžinieriaus, mokytojo, chemiko, gyvybes gelbėjančio policininko ar gaisrininko, gydytojo – to žmogaus, kuris, turėdamas vienintelę galimybę gyventi, sukurtų šimtus ar tūkstančius mūsų gyvybių gelbėjančią ateitį.
Atsitiktinumas, likimas, lemtis. Tiek daug skirtingų žodžių, o jie visi reiškia tik viena – nepažįstamą ateitį. Niekada negalime sakyti, jog smulkus darbas nieko nereiškia. Net smulkus darbas gali išgelbėti žmogų ne tik nuo pavojų ar mirties, bet ir nuo beprotystės. Ar teko kada pripažinti, jog labai sunku širdyje? Ar teko pripažinti, jog ne bėdos, bet kažkoks vidinis nerimas mus stabdo, apgręžia atgal, pravirkdo ir sugniuždo?
Kaip dažnai negalėjome apsispręsti dėl daugelio dalykų, kaip dažnai negalėjome suprast,i kuriuo keliu eiti? Kaip dažnai aukojome tai, ką turime dėl visiškos nežinios? Dėl atsitiktinumo. Dėl vilties, jog mums skirtas likimas bus palankus, net ir sugriaunant viską, ką turime. Kaip dažnai džiaugėmės, viską sunaikinę ir įkvėpę šviežio oro, ir kaip dažnai apgailestavome, kad paskubėjome?
Likimas ir lemtis – nenuspėjami. Jeigu galime nuspėti, ką padarys kaimynas, jeigu pradės džiūti jo pasodinti daigai, niekaip negalime nuspėti, kas bus, jei kaimynas nuspręs nebedirbti pačio nereikalingiausio darbo šioje visatoje.
Keisčiausia, kad atsitraukę nuo tam tikro darbo, nuo tam tikros likimo mums duotos užduoties, nebematome prasmės vėl grįžti prie jos. Net neįtariame, jog gal būtent likimas mums suteikė tokią įvykių seką, kad galėtume atskirti pelus nuo grūdų, išmokti ir suprasti, kad patys galime pasistengti dėl savo likimo, kad esame ne rūpesčius sprendžiančios šaltos mašinos, o gyvos, savo pasauliu besirūpinančios būtybės. Nors maža, tačiau svarbi visatos dalis.
