home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Šilta ir saulėta vasaros diena... Staiga pakyla vėjas ir nuo gatvės pakelia debesį dulkių. Taip! Dulkių!

 

Vos ne visą vasarą varginti ne tik gausaus, net pačią sostinę apsemiančio, bet ir dažno lietaus, netgi pakilus dulkių debesiui nedrįstame ištarti, kad lietaus trūksta. Kad tik ilgiau jo nebūtų, kad tik ilgiau dar ta vasara paviešėtų... Ir keliauja dulkių debesis takeliais, pievomis, pro pravertas duris ir langus užsukdamas ir į namus. Ūbauja skriedamas ilgais lietvamzdžiais ir tarsi iš ilgo šautuvo iššautas nuskrieja tolyn. Tolyn, už gatvių, už namų. Į žaliąjį pasaulį. Pasaulį, kuriame jo niekas nebijo.

 

Ar girdite, kaip tyliai šnabžda miškas? Ar girdite, kaip tyliai pasakoja savo istoriją? Jis daug matęs, daug girdėjęs. Ir ne vieną šimtą vėjų iškentėjęs. Svyruoja, banguoja, traška pučiant stipriam vėjui, tačiau taip ir stovi nepalaužiamas gamtos rankos.

 

Krinta vienas, krinta kitas, o jų vieton – šimtas puola.

 

Miškas – tai medžiai. Ne vienas medis, bet medžiai. Taip, kaip ir tauta negali būti be tautiečių. Kaip ir klasė negali būti be mokinių. Ne vieno, ne dviejų, bet viso būrio.

 

Miškas – tai tarsi didelis būrys žmonių. Tvirtai susikibusių rankomis ir stipriai atsirėmusių kojomis į žemę. Pažvelkite į vieną medį laukuose, taršomą stipraus vėjo. Ir į mišką, ritmingai, bet tvirtai linguojantį tarsi pagal sunkią vėjo dainą.

 

Miškas gali būti daug ko simboliu. Ir pačios tautos, ir žmonijos, ir įmonės, ir partijos, ir šeimos. Tik kartu, susikibę ir vieningai reaguojantys į ištikusią nelaimę, galime išlikti tuo, kuo esame.

 

Puikiai suprantame, kas bus, jei kuris nors vienas liks tuščiame lauke. Nesunku suprasti, kad nulūžtantys pavieniai medžiai miškui kenkia vien tuo, kad jų miške nelieka – kuo retesnis ir silpnesnis miškas, tuo sunkiau jam atsilaikyti.

 

Dažnai matome ne tik byrančias organizacijas, tautas, bet ir žūstančias šeimas. Žūstančias morališkai.

 

Jei bent vienas iš šeimos narių nusprendžia tapti vienišu medžiu, tai ne tik jis surizikuos būdamas silpnesnis tuščiam lauke vienas pasitikti atšiaurų vėją. Jam pasitraukus, jo miškas – šeima taps labiau pažeidžiama. Kaip atsilaikyti miškui, kurio tvirčiausius medžius, augančius atšiauriausioje vėjų pusėje, kas nors iškerta?

 

Tokie miškai griūna. Griūna, nes nepajėgia atlaikyti vėjo, nuo kurio anksčiau kažkas saugodavo. Nepajėgia greitai užauginti sau atsparos – jauno miško. Nepajėgia išsaugoti savo tikslo – tapti brandžiu, tvirtu mišku. Galbūt didžiausia bėda ne tai, kad toks miškas pamirštamas ir nėra paremiamas svetimų miškų. Didžiausia bėda, ko gero, tai, kad toks miškas nepajėgia pats ataugti ir laukia kitų pagalbos. Ir dažnai, net pats nepagalvodamas, įsileidžia piktžoles, kurios ne tik kėsinasi užgrobti jo valdas, bet ir sunaikinti mažiausias miško atžalas, vis dar besiskinančias kelią į gyvenimą.

 

Ko gero, sunkiausia būna, kai šeima, ieškodama pagalbos, randa ją ne ten, kur derėtų. Randa ten, kur ne tik nustos augti, bet ir bus naikinama.... lėtai, bet užtikrintai. Praeis metai kiti, o pagalba virs nerimu. Nerimu ne dėl mažėjančio miško, bet dėl pagrindinio medžio kamieno. Nerimu ne dėl to, kas liko iš šeimos, bet dėl pačio žmogaus, kuris palūžęs ne tik praras šeimą, bet ir pats žus. Žus ne kaip gyva būtybė, bet kaip žmogus.

 

Ir net nepagalvojam, jog tuo metu reikės gailėtis ne to žmogaus, o visos šeimos – sužlugdytos ir išdraskytos. Reikės gailėti tų, kurie vėl prašys pagalbos ten, kur jos niekada neras.

 

Nors šalia ir žaliuotų didelis vešlus miškas, kurio link tereikėtų nutiesti keleto medelių taką ir būtų galima susijungti, pasukti tuo keliu jau gali būti per vėlu.

 

Niekad nepagalvojam, kad kiekvieną žingsnį reikia pamatuoti ir ieškoti kelio ten, kur matome aiškų tikslą, o ne vėjo draskomą laukymę.