Redaktoriaus savaitė
Šalta vasara ar šilta žiema? Tokios mintys su ironiška šypsena veide aplanko jau ne vieną. Pro šalį keliaujanti šiluma, panašu, net neketina užsukti į Lietuvą.
Nesibaigiantis lietaus sezonas bei sostinę skandinančios liūtys vis dažniau priverčia lietuvius abejoti istorine savo valstybės vardo kilme ir vis su didesne šypsena tvirtinti, jog „Lietuva“ kilusi iš žodžio „lietus“.
Kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad vasarai jau verčiantis į antrąją pusę, o dienoms su vis didesniu pagreičiu trumpėjant, lietuviai dar galės pasidžiaugti vasaros karščiais Lietuvos kurortuose. Tiesa, nedaugelis jau to ir nori. Ne vienas pripažįsta, kad kelionės į tolimesnius kraštus ir aukštos klasės viešbučiai toli gražu savo kainomis neprilygsta poilsiui su pigesne kelione bei apgyvendinimu patalpose, neretai sunkiai įvertinamomis kaip gyvenamose, Lietuvos pajūryje. Neprilygsta ir oro temperatūra…
Reikia pripažinti, sunkiai suvokiama, kodėl valstybėje, kurioje įstatymai ne itin palankūs verslui plėtoti, patys verslininkai stengiasi sukurti sąlygas, baidančias jų klientus.
Panašu, kad paslaptingų struktūrų planas Lietuvos valstybę paversti vegetuojančiu, nuo svetimos duonos priklausančiu kraštu veikia visai gerai. Išminties bei mokslo gyslelę turintys lietuviai jau beveik visi išvyko, išmintingi, bet patrioto gyslelę turintys – kasdien privalo patirti, ką reiškia valdžios abejingumas, tuo tarpu išmintingi ir besistengiantys išsaugoti savo šeimos ūkį – tiesiog privalo vykdyti įsakymus. Net ir tuos, kurie reiškia bedarbio eilės numerį darbo biržoje.
Sunku pasakyti, ką tuo metu veikia neišmintingi. Faktas, kad dalis visuomenės džiaugiasi svaigiomis dienomis ir sunkiais rytais… Tai irgi mūsų visuomenės veidas. Veidas, kuriuo valdžia dangsto savo problemas, nes „didžiausia tautos piktžaizdė yra alkoholis“. Bet tikrai ne tie, kurie, užuot silpniems žmonėms suteikę pagalbą ir galimybę dirbti, į juos nekreipia dėmesio, laukia, kol šie nuskęs nevilties bei kitokių gėrimų jūroje, o tada lengva ranka įrašys į „piktžaizdes“.
Taip. Esame lietuviai, ką beišrinktume į valdžią sulaukiame tik vieno – naujos privilegijuotųjų kastos dar ketveriems metams. Kastos, kuri, užuot dirbusi už mokesčių mokėtojų pinigus tiems patiems mokesčių mokėtojams, yra pasiryžusi juos sunaikinti.
2017-uosius nereikėjo pavadinti Piliakalnių ar Lietuvių kalbos kultūros metais, jiems būtų tikęs ir labiau atitikęs pavadinimas – Buldozerio metai.
Didelis naujosios valdžios siekis sumažinti korupciją pasireiškė masinėmis destrukcinėmis operacijomis – įstaigų naikinimu, atleidimais, na ir, žinoma, „neištikimųjų“ šalinimais.
Korupcijos suvokimo indekso (KSI) tyrime Lietuva sugebėjo iš 32 vietos 2015 metais nukristi į 38-ąją 2016 metams. Geras klausimas, kaip atrodys „turnyrinė“ korupcijos lentelė 2018 m. sausį, kai paaiškės Buldozerio metų rezultatai.
Iš esmės tai, kad vėl drastiškai pradėjo augti emigracija, o valdžia užsiima tik darbo vietų naikinimu, korupcijos lygis turėtų kristi. Ilgainiui tiesiog neliks kam būti korumpuotam.
O laikas eina.
Dažnai galvojame, svarbiausia, kad visus sunkumus iškęstume mes, o mūsų vaikams nereikėtų patirti nei vargo, nei nepritekliaus. Deja, laikas eina, vaikai auga ir užauga. Nauji metai, nauji rūpesčiai. Nauji ketveri metai – naujas privilegijuotųjų sukeltas chaosas.
O vaikai auga. Auga su vis besitęsiančiomis, tačiau į stagnaciją nuskendusiomis švietimo reformomis, kurios ruošia specialistus jau neperspektyvioms specialybėms arba juos tiesiog „štampuoja dėl akių“. Išsilavinimas suteiktas. O kam? Dėl ko?
Deja, žmonės turi vieną didelę silpnybę – puikybę. Rodyti save turtingais, protingais ir gražiais. Gaila, kad šios puikybės neturi tik tie, kurių ir nepastebime. Pastebime tik tuos, iš kurių jau nebeturime ko išmokti.
