Redaktoriaus savaitė

Kartu su pirmaisiais pumpurais, sprogstančiais lapeliai ir vis gausėjančiu giesmininkų būriu į mūsų kraštą atkeliauja ne tik naujos gyvybės kupinas pavasaris, bet ir šv. Velykos – katalikiškasis atgimimas.

Dar keletas dienų ir stalu, o gal ir šalia jo, ridinėsis margaspalviai, įvairiausiomis įmantrybėmis papuošti margučiai – dar vienas šv. Velykų atributas, džiuginantis ne tik mažus, bet ir vyresnius.

Kiekvienais metais, skambant šv. Velykų varpams, aplink bažnyčias plazdant puošnioms procesijų vėliavoms, o vėjui paskui jas nunešant gailaus kvapo smilkalų dūmus, širdyje atbunda keistas jausmas.

Kai šv. Kalėdos džiugina meile, gerumu bei šiluma artimam, šv. Velykų rytą širdyje sukrebžda keistas jausmas – kažko naujo pradžia. Kažko.

Pavasaris iš tikrųjų atneša daug naujo. Vėl atbudusi gamta, pavasario darbai savo ūkyje, pramogos šiltame ore, o kartu ir naujos pažintys. Kiekvienas nuo pavasario pradedame laukti atostogų, pasisėdėjimo lauke arba naujų kelionių, naujų potyrių. Mūsų širdyse atgimsta viltis. Viltis gyventi geriau.

Iš tiesų, prieš akis slenkant procesijai, o kartais tiesiog sėdint namuose ir žinant, jog dabar kažkur ta procesija keliauja, esame išbandomi. Išbandomi savo tikėjimo. Negalima sakyti, kad patys bandome savo tikėjimą – juk arba tikime, arba apsimetame, kad tikime… dėl viso pikto.

Tikėjimas išbando mus.

Užduoda paprastą klausimą – kuo tikime. Tiksliau, ar tikime savimi. Jeigu tikime savimi, savo egzistencija, savo norais, viltimis ir savo stiprybe – pavasaris tampa tik kalendoriniu laikotarpiu.

Būdami stiprūs ir tikėdami savimi, kiekvieną rytą iš naujo atgimsime. Su nauja viltimi, nauja energija, su nauju pažinimo džiaugsmu. Tačiau jeigu mūsų tikėjimas toks silpnas, kad negalime pasitikėti netgi savimi, tai net nesitikėkime, kad gyvendami tik kitų tikinčiųjų savimi pavyzdžiu galėsime atgimti, gyventi ir siekti. Siekti tobulybės. Nes niekada nežinome, ar kiti žmonės, kuriais tikime, yra būtent tie, kurie tiki savimi ir yra stiprūs. Niekada nežinosime, ar tikėdami jais eisime į laimę. O gal į pražūtį? Nežinosime tol, kol nepradėsime tikėti savimi.

Iš tikrųjų, koks nuostabus būna šv. Velykų rytas. Dažniausiai šiltas, pasipuošęs saulės spindulių skraiste, ir toks sakralinis. Dažnai pamirštame sakralumo ir sielos gydymo prasmę dėl paprasčiausių materialinių dalykų.

Kaip dažnai dvasios gydymas – tikėjimo savimi stiprinimas tampa karčiu laiko gaišaties bei piniginės aukos vengimo įkaitu. Gal todėl, kad tikėjimas savimi, bandymas nuraminti ir praturtinti savo sielą vis dažniau tampa materialumo – vaišių, dovanų, puošmenų ir pagyrų – blankiu šešėliu? Gal todėl, kad, užuot stengęsi pailsinti savo dvasią, bent kelioms akimirkoms išvaduoti ją nuo įvairių rūpesčių ir sunkumų, tiesiog „atbaladojame“ tikslų taisyklių rinkinį ir keliaujame toliau – lyg nusipirkę parduotuvėje daktariškos dešros. „Atėjau, išsirinkau, sumokėjau, nešuos namo – mano siela nuo to sveikesnė“?

Rytas protingesnis už vakarą, o pailsėjusi siela ne tik jausis geriau, bet ir lengviau ras problemų sprendimus, sėkmingiau ras takelį į laimės kelią. Sielos ramumo ir kitokio vertinimo. Vertinimo visko, kas yra aplinkui ir kas susikerta Jūsų gyvenimo kryžkelėse su Jūsų keliu.

Ar tikrai tikime, jog netikint nei savimi, nei savo egzistencija, nei aplinkiniu pasauliu užtenka tik pasiimti kokias nors taisykles, jas perskaityti ir bus išpildyti visi mūsų norai?

Ar bandėte kada nors valgyti saldainį pagal sveikos gyvensenos taisykles – „nuplauti pakuotę, nusiplauti rankas, išvynioti saldainį, atsikąsti, padėti į lėkštutę, gerai sukramtyti, nuryti, 4–5 minutes valytis dantis, nusiplauti rankas, paimti saldainį ir t. t.“?

Tai kodėl bandote „baladoti“ taisykles, kurių nesuprantate, kuriomis netikite ir kurias „baladojate“ tik dėl to, kad taip reikia, „nes visi taip daro“.

Vinį įkalame ne žvilgsniu, o plaktuku. Duris atidarome ne žvilgsniu, o ranka. Sielai vilties suteikiame ne žvilgsniu, o tikėjimu ir supratimu.

Gyvenime į rankas paimame labai daug knygų, tačiau norėdami jas suprasti ir pasisotinti jų turtu, žiniomis, turime ne tik jas atversti ir užmesti žvilgsnį, bet ir perskaityti, įsigilinti – suprasti, kad visos svajonės pildosi tada, kai tiki savimi, jomis ir galimybėmis, kurių niekada nepastebėsi vien sėdėdamas kambaryje ant sofos ir aklai „baladodamas“ savo skurdžias, niekad nekintančias taisykles.