Redaktoriaus savaitė
Virš laukų pakibo rūkas. Vėjo draskomais paskutiniais medžių lapais nuslinko tamsa. Deja, nesigirdi nei pelėdos ūbavimo, nei ausį rėžiančio žiogų čirpimo. Laukais nuvilnijo tik vėjo šuorais genamų permirkusių stagarų bangavimas. Lapkritis. Turbūt vienintelis mėnuo, kurį būtų galima palyginti su mirtimi.
Turbūt nėra jokio kito mėnesio, po kurio niūrumo ateitų ilga žiema. Šalčiu alsuojantis sąstingis.
Ašarų nupraustas ar lietaus aptalžytas veidas, blausioje tamsoje toli žėrintys namų langų žiburiai ar plevenančių žvakių liepsna ir net širdį perskrodžiantis šaltis, kandantis dėl žvarbaus vėjo ar dėl vienumos, užbaigia egzistencijos ratą. Ratą, kuriuo baigiasi visa, kas buvo bloga ir gera. Visa, ką mylėjom ir nekentėm. Ir palieka tik viltį, kad šaltos žiemos pirmieji saulės spinduliai viską sugrąžins. Sugrįš gyvybė, gyvenimas ir lemtis.
Tačiau gyvybė bus kita. Puikiai žinome, kad visa, kas buvo sena, užges tylioje, vos judinant lūpas šnabždamoje maldoje. Išgaruos kaip vėjo užpūstos žvakės ilgas dūmas. Ir prisiminimuose liks tik žodžiai. Žodžiai, kurių buvo per daug… ir žodžiai, kurių nespėjome pasakyti.
Lygiai taip pat ir visas gyvenimo ratas sukasi nesustodamas. Vieni žodžiai atskrieja ratu, nugula kažkurioje rato dalyje, o kiti per tą greitą rato sukimąsi ir nespėja prie jo priskrieti.
Kaip dažnai ištariame žodžius, kuriuos verčiau padėtume į nereikalingų daiktų sandėliuką, ir kaip dažnai nutylime tuos, iš kurių galėtume parašyti knygą…
Kaip dažnai įskaudiname žmogų, priversdami jį užverti ne tik visas sielos duris, bet ir langus…
Ir kaip dažnai, neturėdami savo gyvenimo istorijos, kuriame svetimą…
Pasaulis platus. Tai mums savo atsiminimuose, dienoraščiuose papasakojo ir Kristupas Kolumbas, ir Fernandas Magelanas, ir dar visas būrys drąsuolių, kurių dauguma iš plačiojo pasaulio ir nebegrįžo. Plačiame pasaulyje plati ir žmonių bendruomenė. O plačioje bendruomenėje visada vyrauja itin daug nuomonių ir žodžių.
Žodžių, kurie liejasi pernelyg laisvai ir pernelyg giliai. Ir kaip dažnai neteisingos nuomonės pasklinda po pasaulį kaip pati švenčiausia tiesa!
Kaip dažnai žmonės patiki turtais, kurių nėra, ir gyvenimu, kuris neegzistuoja. Ir žmonėmis, kurie patys savęs nelaiko žmonėmis…
Žodžiai, dažniau negu apie tai susimąstome, tampa pačiais žiauriausiais ginklais. Atimančiais ne tik gyvybę, bet ir gyvenimą. Prarandame ne tik artimuosius, bet ir ramybę. Besistengdami kuo griežčiau nuteisti ir nubausti patys tampame nelaimingi. Bet kokia bausmė ilgainiui tampa per menka. Bet kokios apkalbos – pritraukiančios per mažai dėmesio. Bet koks žodis – per mažai įžeidžiantis.
Kartais tenka susimąstyti. Tiek įvairiausių keiksmažodžių mokame. Tai gal geriau išvadintume vienas kitą šiais keiksmažodžiais, užuot mandagiais žodžiais dūrę giliai, tiesiai į širdį?
Puikiai žinome, kaip pirmoji šalna sugniuždo medžių lapus ir gėles. Puikiai žinome, kad tokie lapai ir gėlės numiršta amžiams. Ar verta šaltu dūriu sunaikinti viską? Ar verta uždaryti duris, už kurių dar nežinome, kas slypi?
