Redaktoriaus savaitė
Po žemę besiritinėjanti saulė paskelbė vasaros pradžią. Visi namai ir kaimynai, kuriuos būdavo galima įžiūrėti tarp plikų medžių šakų, galutinai pasislėpė už suvešėjusių medžių lapų.
Paežeres, paupius ir patvorius apgaubė baltais kamuoliais besiraitantys ir gardžiai kepama mėsa kvepiantys dūmai. Vasara… Ir kodėl ji tokia graži? Kodėl daugelis taip jos laukia?
Išeini į lauką ir jauti, kaip šiluma smelkiasi į sušalusį ir pavargusį kūną. Saulei besišypsant jauti, kaip šiltas vėjas kedena tavo plaukus. Ne žvarbus vėjas, ne speigas, o šiluma.
Prisiminimus, ko gero, labiausiai pagyvina vaikystės atsiminimai. Kiek beturėtum draugų, kur bekeliautum, kaip įdomiai beiškylautum ir kaip smagiai besilinksmintum, šilčiausi prisiminimai – iš vaikystės.
Tik tuomet pajusdavome, kas yra atostogos, kas yra vasara, kas yra kiemo draugai ir bendraamžiai giminaičiai. Kaip smagiai pašokdavom iš lovos ir nė nevalgę bėgdavome į lauką!
Prabėgus keliems dešimtmečiams pradedi suprasti, kad tuomet, kai verkdavome, susipykę su geriausiu draugu, įsikniaubę į pagalvę, netgi tada, kai parnešdavome iš mokyklos dvejetą, buvo patys gražiausi gyvenimo metai. Patys nerūpestingiausi, patys saldžiausiai, patys šviesiausi.
Kaip džiaugiamės ankstų rytą švintančiu dangumi rytuose. Kaip džiaugiamės pamatę pirmą saulės žybsnį! Pilni energijos kylame ant kojų ir pradedame dar vieną puikią dieną.
Žiūrėk – saulė jau aukštai, pasiekusi savo kelionės dangaus skliautu pusiaukelę. Pradedame rūpintis maistu, o dienos – gyvenimo tempas sulėtėja. Ir sukant saulei vakarų link – džiugesys pradeda silpti. Jaučiame nuovargį. Norime pailsėti. Norime prigulti. Su didele pagarba ir grožėdamiesi žiūrime į besileidžiančią saulę. Panyrančią į vakaro tamsą.
Taip sukasi ir gyvenimas. Besileidžiant saulei lieka tik pagarba ir noras pailsėti. Vasaros prasmė pasikeitė. Ji nebėra ta nerimastinga, džiugi, kupina pramogų ir nepaprastai trumpa vasarėlė. Ji tampa kalendoriaus puslapiu, kuriame galime pažymėti, kada mus aplankys kitos – dar tebekylančios saulės arba keliausime susitikti su tais, kurių saulės dar nespėjo nusileisti visiškai.
Tačiau būtent tos kylančios saulės ir džiugina mus. Kiekviena maža, erzinanti savo, rodos, bereikšmėmis kalbomis, nuolat paimamais mūsų asmeniniais daiktais ir tiesiog priverčianti mus pasakyti žodį „negalima“ būtybė pažadina mūsų širdyse vaiką. Tą, kuriuo buvome.
Tą, kuris niekad mūsų nepaliko ir niekad nepaliks. Širdyse visada liksime vaikai. Ne visi gali sakyti, kad jo širdyje gyvena ir mama ar tėtis, tačiau kiekvieno širdyje vis dar gyvena vaikas. Vaikas, kuris norėtų nusipirkti gražesnį daiktą, norėtų paragauti saldumynų arba tiesiog – užaugti. Užaugti ir tapti dideliu bei ypatingu.
Tačiau pamačius visą būrį mažųjų „saulučių“, širdyje atbudęs vaikas nebenori būti užaugusiu. Jis nori tuoj pat grįžti į vaikystę ir prisijungti prie tų mažųjų nerūpestingų „rūpestėlių“.
Gal todėl vasara ir yra neapsakomo grožio. Nes būtent vasarą gali sugrįžti į save ir pamatyti, kas esi, kuo tapai ir kokiame pasaulyje gyveni. Ar tikrai tas mūsų pasaulis – besileidžiančios saulės metamas šešėlis, o gal – brėkštanti aušra?
