Žmogus. Vienas žodis. Tačiau keliantis milijonus klausimų. Kas jis, žmogus?

 

Turbūt ne kartą susimąstėme apie save, savo būtį šiame pasaulyje, tačiau kiekvieną kartą tegalėjome atsakyti į žemiškus ir itin laikinus klausimus. Kodėl mes čia? Kad užaugintume naująją kartą?

 

Galime pasigirti savo patirtimi, savo sukurta ir užauginta šeima, sukauptu turtu. Galime pasigirti sukauptomis begalinėmis žiniomis ir ištiesta pagalbos ranka kitiems – viso to nepadariusiems. Tačiau ateina laikas. Tiksliau atskrieja – ne kaip maratono bėgikas, palengva bėgantis ilgą kelią, bet kaip šimto metrų sprinteris, lekiantis greičiau už vėją. Prieš akis užsivožia trijų lentų dangtis ir… žmogus, jo gyvenimas baigiasi.

 

Paliekame turtus, paliekame ir vaikus. O viskas, ką sukaupėme viduje, išnyksta ne tik amžiams, bet ir visai Visatos egzistencijai. Tyla ir tuštuma. Tik mūsų palikimas vis dar stovi ant tos žemės, kuris mus užaugino, maitino, guodė ir apglėbė amžinybėje.

 

Praeis vos kelios dešimtys metų, ir tai, dėl ko gyvenome, taip pat panirs į amžinybę. Ir vėl viskas, kas buvo sukaupta, bus atiduota užmaršties globai. Pranyks ir turtai. Vienus pasisavins ieškantieji atsakymo į būties klausimus, kitus – tas pats laikas. Laikas, kuris naikina ne tik atmintį, ne tik verkiančias ir besidžiaugiančias, tokias unikalias Visatos daleles kaip žmonės, bet ir tvirčiausius mūrus.

 

Auginame naująją kartą, kad ši iškeliautų amžinybėn paskui mus. Ir tas atsakymas, kurį visada sau pateikiame kaip mūsų būties pagrindą, tampa bevertis. Iš tiesų. Jis toks žiaurus ir toks beprasmis.

 

Homo Sapiens, arba, pasak krikščionybės, Adomo palikuonys, gimsta tam, kad egzistuotų. Keliasdešimt metų naudotų žaliosios planetos resursus, paliktų pamainą vietoj savęs ir išnyktų. Iš tikrųjų, kelias – gana romantiškas ir neįpareigojantis.

 

Gimę nesugebame patys pasirūpinti savimi, mintame tuo, ką duoda vyresnioji karta, užaugę patys rūpinamės savimi, užauginame vaikus ir išeidami su žodžiais „po manęs nors ir tvanas“ pasineriame į mineralų ir uolienų kupiną ramybės oazę.

 

Viskas atrodo romantiškai, kol neatsimerkiame ir neapsižvalgome. Ir nepamatome, kad visos mūsų pastangos išmaitinti save ir savo vaikus pavirto į nusiaubtas pievas, laukus, išdegintus miškus ir sugedusį vandenį.

 

Mąstome apie savo būtį, pareigą užauginti vaikus ir nepagalvojame, kad ši pareiga nereiškia ateities kūrimo stumdant kitų žmonių likimus ir gyvenimus. Net nesusimąstome, kad kažkuriam iš tų besijuokiančių ar verkiančių būtybių uždarydami kelią į sotesnę ir sveikesnę būtį, mes iš jų atimame ne tik gyvenimą, bet ir jų pareigą – pasirūpinti ateities karta.

 

Pateikdami tokį beprasmišką atsakymą į klausimą, kodėl mes čia, paminame ne kažkokius nerašytus įstatymus ir įsakymus, bet paminame kitų – tokių kaip mes – gyvenimus. Net nesusimąstydami, kad vieną dieną kažkas kitas gali paminti ir mūsų gyvenimą.

 

Karas. Vienas žodis, atsakantis į daugybę klausimų. Būtis su ta pačia beprasmybe. Iš pykčio naikiname visus, taip pat ir save. Kodėl žmogus, gyvenęs ir kūręs savo gyvenimo prasmę gretimoje gatvėje, yra prastesnis už mus? Kuo jis kitoks? Į šį klausimą atsako tik žemė, kuris mus augino, maitino ir priglaudė. Manote, prabangūs paminklai atsako į šį klausimą? Argi žmogus, ant kurio kapo užverstas prašmatnus paminklas, praeivių buvo minėtas dažniau negu bevertė uoliena?

 

Naikiname ne tik ginklais, bet ir pačiu elementariausiu bei beprasmiškiausiu atsakymu „MANO būtis, MANO pareiga, MANO turtas, MANO valdžia“. Kažkodėl visada aukštiname ir garbiname save, nors irgi esame tik biologinis organizmas, gyvenantis kelis dešimtmečius ir išnykstantis po žeme amžiams. Archeologai suklydo. Tai mes – dinozaurai. Naikinantys viską, kas yra mažesnis už mus. Jie niekur neišnyko. Dinozaurai čia pat – tarp mūsų.

 

O mes vis bandome atsakyti į klausimą „Kodėl MES čia“. Gal todėl, kad išmoktume nebūti dinozaurais? Gal todėl, kad išmoktume puoselėti tai, kas yra, o ne tai, ką turime? Kad išmoktume gyventi, o ne turėti?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close