Redaktoriaus savaitė
Žvilgsnis į ateitį. Skamba ir išdidžiai, ir paslaptingai. Į ateitį žvelgiame kasdien. Ko gero, žvelgimas į ateitį yra pati paprasčiausia ir lengviausia užduotis. Ateitį galime matyti kiekviename žingsnyje. Matom krentantį nuo medžio lapą – bus ruduo. Matom padange besidriekiančias paukščių voras – jau ne už kalnų žiema. Matome sportuojančius savo vaikus, anūkus – išaugs dideli vyrai. Matome dukras, anūkes, mielai padedančias išdėlioti valgymo įrankius ant pietų stalo – bus geros šeimininkės ir nuostabios mamos. Tik žiūrėdami aplink galime pastebėti didesnę dalį to, ką kiti, turintys tikrus, o gal ir nelabai tikrus, antgamtinius gebėjimus, regi kortose. Ar bus laimingas jūsų gyvenimas? Kortos atsako – taip, bet sutiksite ir blogų žmonių bei nelaimių. O jūs pasižvalgykite aplink… Džiaukimės gyvenimu, mylėkime jį ir nereikės nė spalvingiausių ar įmantriausių kortų, kad jums pasakytų, jog gyvenate laimingai. Blogi žmonės, aplinkybės mus supa kiekvieną dieną. Tačiau ar verta dėl to pamesti galvą? Ir dėl vieno blogo žodžio aukoti tai, ką turime brangiausio, kas trunka trumpiausiai ir mums dovanojamas tik vieną kartą – gyvenimą.
Į ateitį žvelgiame ir pro pasakose girdėtą magiškąjį krištolinį rutulį – televizorių. Radijo imtuvai mums ją nupasakoja, o laikraščiai ir knygos leidžia mums patogiu metu pasimėgauti ateities vizijomis. Turbūt ne vienas dar prisimena serialą „Viešnia iš ateities“. Kupinas technologijų, naujovių ateities pasaulis vis dar nuo didžiojo brolio priklausančioje šalyje žavėjo ne tik mažuosius, bet ir vyresnius žiūrovus. Vienas laukiamiausių filmų gerokai skiriasi nuo to, ką regime šiandien. Pabėgėliai, Islamo valstybė, homoseksualai, nafta…, na, gal viskas – nafta. Dėl jos pasaulis baigia išprotėti. Rodos, kam ta nafta? Įsipili 10 litrų degalų – žiūrėk, jau ir Vilniuje. Tai kam jos reikia milijonų tonų? Bet trokštantiems pasaulinio karo nafta reiškia visai kitus skaičius. Kai riedame automobiliu ir per valandą sudeginame 10 litrų degalų, kariniai naikintuvai per tą patį laiką sunaikina apytiksliai 5000 litrų. Rodos, protu nesuvokiama. O klausimas, kaip mūsų, paprastų žmonių, supratimu atrodo vienas faktas apie plaukiojančius karinius lėktuvnešius, viešai liaupsinamus kaip nesunaikinamus? Vienas Jungtinių Amerikos Valstijų atominis lėktuvnešis per dieną vidutiniškai sunaudoja 500 000 litrų degalų… Žinant, kad automobilis 100 kilometrų vidutiniškai sunaudoja 10 litrų degalų, norisi užduoti klausimą – kada paskutinį kartą per vieną dieną nuvažiavote 5 mln. kilometrų? Atsivertę geografijos vadovėlį nesunkiai rasime, kad Žemės pusiaujas – apie 40 tūkstančių kilometrų. Su tokiu kiekiu degalų jūs automobiliu per dieną apkeliautumėte aplink Žemės rutulį 125 kartus. Turbūt net Kalėdų Senelio rogės Kūčių vakarą juda lėčiau… Karinė mašina niekada nesustojo, ji niekada ir nesustos. Jau daugelį metų žinoma, kad karas – pats pelningiausias verslas.
„Baisu“, – pasakysite jūs. „Ir kurgi ritasi šis pasaulis?“ Ar tikrai jis kažkur ritasi? Ar tai tėra tik evoliucija? Paprasta žmonijos kelionė per istorijos puslapius… Žmonės visada tikėjo baisia ateitimi, tikėjo artėjančia pasaulio pabaiga, tebetiki, kad ateities nėra. Bet mes – vis dar čia. Laukiame paskutinio teismo dienos, laukiame iš dangaus kaip lietus krentančių atominių bombų, bet, žiūrėk, einame į kaimyno šermenis, kurį ištiko insultas. Jam jau atėjo pasaulio pabaiga. O mes sėdime, nagus graužiame – ir niekaip nesulaukiame. Viskas taip blogai! Pasaulis taip ritasi žemyn! O aš – vis tiek gyvas…
Sena taisyklė, kad reikia rūpintis savo problemomis, o ne svetimomis, įgauna visai kitą prasmę. Svetimos problemos tampa asmeninėmis, o savosios išnyksta.
Tokia jau, matyt, žmogaus prigimtis – tobulėti naikinant kitus.
Taip ir tobulėjame, sėdami neapykantą tautoms, asmenims, vardams, pavardėms ir kitokiems nei mes. Su malonumu suvalgome kito pasėtą pykčio sėklą ir, dar labiau neapkęsdami pasaulio aplink save, sėjame… Tik niekaip nesuprantame, kodėl sėdami „šventą teisybę“ tampame atstumtaisiais ir dar labiau nelaimingais. Gal todėl, kad patys susipykome su pasauliu, kuriame gyvename? Gal per daug pripratome elgtis kaip savo namuose – vis griauti ir statyti? „Kaip kreiva, taip kreiva…, o kaimynas džiaugiasi savo namais ir šeima…, garantuotai kažkas blogai su juo!“
