Pirmosios prieniečių nuotaikos po euro įvedimo
Norėdami pasidomėti, kaip mūsų kraštiečiai žvelgia į naujosios valiutos atėjimą, sekmadienį nutarėme pasidairyti po vieną iš judriausių žmonių susibūrimo vietų – Prienų turgų. Kaip buvo kalbėta ir tikėtasi, prekeivių ir pirkėjų buvo gerokai mažiau nei įprastomis turgaus dienomis.
Prieš įvedant eurą turgaus prekeiviai ir kai kurie smulkieji miesto verslininkai, turintys parduotuves, kalbėjo, jog keletą savaičių po Naujųjų nedirbs. Savo apsisprendimą jie motyvavo tuo, kad neturės smulkiųjų euro pinigų grąžai, kiti sakė neturintys tiek grynųjų, kad galėtų išsikeisti litus į eurus iš anksto. Vis dėlto sekmadienį vykęs turgus parodė, kad mažiau negu pusė prekiautojų buvo pasiruošę eurui ir prekybai. Kas neturėjo daug smulkiųjų eurų, vis tiek bent morališkai nusiteikė pabandyti, kas iš to išeis. Ir visai neblogai. Viena prekybinio maisto kiosko savininkė teigė prieš Naujuosius užsisakiusi ir išsikeitusi 2000 litų smulkiomis euro kupiūromis ir centais, kad turėtų grąžai. Bet, atrodo, jų nelabai prireikė. Kai kurie pirkėjai ir patys turėjo eurų, kiti – litų. Mokėjo už prekes tiek naująja, tiek senąja valiuta, o grąžą ėmė ta, kuria atsiskaitė už prekes. Taip, sako prekybininkė, patys žmonės pageidavo. Mažiau skaičiavimo, nes laiko išleisti litus – dar iki valiai.
Kita vertus, prekybininkai buvo iš anksto „nustatę“ savo turgaus taisykles: kokia valiuta moki, tokia ir grąžą gauni. Paprasta, o prekybai bei santykiams su pirkėjais tokios taisyklės netrukdė. Vienas kitas pageidavo iš litų gauti grąžą eurais – ir tik dėl to, kad jų buvo dar neturėję. Tai turbūt buvo vienintelis patirtas nepatogumas pirmomis dienomis. Mat po šeštadienio turgaus kai kuriems prekybininkams teko skaičiuoti šiokį tokį nuostolį. Kadangi be skaičiavimo mašinėlės šiomis dienomis retas išsiverčia (jas turguje turėjo tiek prekybininkai, tiek pirkėjai), viena prekybininkė, versdama litus į eurus (atiduodama grąžą), darbo dienos pabaigoje susiskaičiavo, kad taip prarado dešimt litų. „Kol stovi vienas pirkėjas, viskas gerai, o kai jų daugiau, skubi ir ne visada tiksliai suskaičiuoji“, – sakė dėl tokio menko nuostolio neišgyvenanti moteris.
Daugiau skirtingų nuomonių dėl euro teko išgirsti iš pirkėjų lūpų. Jaunesni šio valiutos pasikeitimo nesureikšmino, nors kai kurie gailėjo lito, bet sakė priprasiantys. Vyresnieji buvo liūdnesni. Nors, pasak vienos pieno produktais prekiaujančios moters, „pripratom prie ne vieno pinigų pasikeitimo, priprasim ir prie šio“, bet litui nostalgiją sakė jausianti visada. Be to, pripratę neskaičiuoti vieno kito cento atsiskaitydami litais, dabar prekybininkai, versdami produktų kainas eurais, jau turėtų vertinti centą, nes vienas euro centas reiškia beveik 3,5 buvusio cento. Štai už pusę kilogramo varškės anksčiau prašę 3,5 Lt, dabar ją parduoda už 1 eurą (ne už 1 eurą ir 1 euro centą). Nesunku suskaičiuoti, kad nuo vieno pusės kilogramo prarandama 5 lito centai, arba už prekę – beveik pusantro euro cento. Bet moteris sako dėl tiek nesismulkinanti. Kitos prekybininkės sakė prašančios tiek, kiek tiksliai kainuoja eurais, o jeigu pirkėjas derasi dėl cento, nuleidžia. Kiti moka tiek, kiek prekybininkas pasako, nes žinodami, kokios pensijos ir minimalūs atlyginimai eurais, vertina ir vieną euro centą. „Tik kad jis toks smulkus, sugraibyti sunku, – apie prekybininkų „blusomis“ pramintas monetas kalbėjo viena garbaus amžiaus moteris, paprašiusi parodyti, kaip atrodo eurai ir centai. – Jauniems gal geriau, o man, einančiai aštuoniasdešimt pirmus metus, bus labai sunku priprasti prie naujų pinigų“, – nuogąstavo senolė.
Rūkytais ir vytintais mėsos produktais prekiaujanti apyjaunė moteris sakė nesidžiaugianti eurais. Labiausiai dėl to, kad pasikeitus valiutai neišvengiamai jaučiamas kainų pakilimas parduotuvėse. Jeigu turgaus prekybininkai nuleidžia ir su jais galima derėtis, ten nepasiderėsi. Kaip pavyzdį ji pateikė prekybos centruose pardavinėjamus momentinius loterijos bilietus. Pasak jos, bilietas, kuris anksčiau kainavo vieną litą, dabar kainuoja 50 euro centų. Taip pat moteris pastebėjo, kad teks keisti pinigines į didesnes, nes 100 ir 50 eurų banknotai į standartines pinigines netelpa. O smulkių metalinių litų ir centų susikaups tiek, jog teks jau ne pinigines nešiotis, bet krepšelius. Jos teigimu, po 100 eurų gal ir retas turės, nes lietuvių pensijos ir atlyginimai pernelyg maži, bet išsikeitus tą šimtinę ar atsiimant grąžą iš smulkesnių kupiūrų – oi, kiek bus metalo! Dar vieną pastebėjimą prekybininkė parodė vizualiai. Tai – dešimties eurų kupiūra, gauta sekmadienį iš pirkėjo. Ji skiriasi nuo naujos lietuviškos dešimties eurų kupiūros tiek spalva, tiek išvaizda: šviesesnė, kitokie pagrindiniai skiriamieji ženklai. „Dešimt eurų, matyt, iš užsienio parsivežti. Bet kupiūros skiriasi, ir neįpratę žmonės, ypač seni, gali nepatikėti, kad eurai tikri“, – rodydama dešimtines kalbėjo moteris.
Iš tiesų labiausiai gaila pagyvenusiųjų – jiems bus sunkiausia priprasti prie eurų. O iš pokalbių su prekybininkais ir pirkėjais galima daryti išvadą, kad didžioji dauguma žmonių naująja valiuta – jeigu nesidžiaugia, tai bent dėl jos atėjimo pernelyg neišgyvena. „Kad tik atlyginimai ir pensijos kiltų, o prie eurų priprasime“, – kalbėjo jie.
Prieniečių nuotaikomis turguje domėjosi Roma Sinkevičiūtė
