Amalas – ir meilei stiprinti, ir ligoms gydyti

Visi esame matę ant medžių, ypač lapuočių, augančius rutulio formos, žiemą vasarą žaliuojančius augalus.. Tai amalas. Jis auga lėtai ir gyvena net iki 70 metų.  OLYMPUS DIGITAL CAMERA Ką mes žinome apie amalą? Paprastasis amalas (lot. pavadinimas Viscum album) – pusiau parazituojantis daugiametis visžalis augalas, nuodingas puskrūmis. Liaudiški jo pavadinimai: amolas, samokas, invoras, tirkšlys, prilypas ir net laumės šluota. Amalų gentyje priskaičiuojama apie 15 rūšių, paplitusių Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Australijoje. Amalas laikomas pusiau parazituojančiu augalu, nes maitinasi medžio-šeimininko sultimis ir jose ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, tačiau organines medžiagas pasigamina pats žaliuose lapuose ir stiebuose. Amalas yra 30–80 cm skersmens, rutulio ar kiek suplotos formos krūmas, lyg varnų lizdas prisitvirtinęs vertikaliai ar pakibęs ant beržų, tuopų, klevų, obelų, kriaušių, šermukšnių ir kitų lapuočių medžių. Rečiau auga ant spygliuočių, gal todėl ir vaistine prasme yra vertingesni. Amalo ūgliai ir šakelės yra apvalios, gelsvai žalios, plikos ir trapios. Lapai prisegti šakelių viršūnėse vienas priešais kitą, lancetiški, pailgi ar ovalūs, buki, bekočiai, stori. Amalo žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę į žiedynus po 4–6 šakelių viršūnėse. Augalas žydi kovo–balandžio mėnesiais, o uogas sunokina rudeniop, maždaug rugsėjo mėnesį. Uogos baltos, stikliškos, o sėklos gleivingos, ant krūmo išsilaiko per žiemą. Nors amalo uogos žmogui nuodingos, tačiau paukščiai jomis maitinasi. Amalai kilę iš šiltų kraštų. Lietuvoje labiau išplitę pietvakarinėje dalyje, Varėnos, Druskininkų, Alytaus ir Prienų rajonuose. Prieš porą dešimtmečių Prienų rajone jų tiek nebuvo. Dabar visžaliai puskrūmiai „puošia“ vis daugiau medžių. Manoma, kad jų gausa priklauso nuo žiemos šalčio stiprumo: po šaltos žiemos amalų sumažėja, nes nušalę krūmeliai iš medžių iškrenta. Amalai plinta sėklomis, kurias išnešioja paukščiai. Prilesę amalo uogų jie tuštinasi, o nesuvirškintos sėklos ant ilgų tąsių siūlų kabo, kol vėjas nubloškia į medžio žievės plyšius. Ten jos ir sudygsta. Daigo šaknelė prasiskverbia pro medžio žievę ir, pasiekusi medieną, įsitvirtina. Kartais viename medyje auga iki 100 amalų. Įdomus vaizdas būna žiemą – medis stovi plikas, be lapų, o šakose puikiausiai žaliuoja įnamis... Nors manoma, kad amalas savo šeimininko nenumarina, bet per didelis tokių gyventojų skaičius gali medį ir pražudyti. Tačiau naikinti amalus draudžia įstatymas, jie įtraukti į „Apribotų ir draudžiamų rinkti laukinių augalų sąrašą“. Soduose ir dekoratyviniuose želdynuose amalų populiacijos nėra pageidaujamos.   Amalas – stebuklingas augalas Amalai istoriniuose šaltiniuose buvo minimi dar prieš mūsų erą. Amalą, kaip keistą augalą, garbino senovės Galijos, Didžiosios Britanijos ir Airijos keltų dvasininkai, vadinamieji druidai. Druidai žinojo amalo savybes, jas vertino ir mokėjo jomis naudotis. Šie ypatingi dvasininkai gyveno labai uždari ir buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir žmonių. Druidai taip garbino amalą, kad nuo ąžuolo nupjaudavo auksiniu pjautuvu, nes tikėjo, jog tuomet jis nepraras stebuklingųjų galių. Iki šių dienų kai kuriose Didžiosios Britanijos ir Airijos vietovėse yra paprotys per Kalėdas namuose pasikabinti ar kam nors padovanoti uogomis apkibusią amalo šakelę. Manoma, kad amalas saugo namus nuo nelaimių, ir laimingai gyvena tie, kurie bent kartą pasibučiuoja po amalu... Jei norite įsitikinti, galite pabandyti. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad amalas dar vadinamas jovaru ar savarja. Yra ir lietuvių liaudies šokis „Jievaro tiltas“, kuris laikomas įžanginiu vestuvių žaidimu. Mūsų žymioji žolininkė E.Šimkūnaitė sakė, kad jei pamėgintume plėšyti lapus, rudenį nukritusius nuo amalais aplipusio beržo, tai pastebėtume, kad tie lapai labai tvirti – nei plyšta, nei lūžta. Tad būtent tokio beržo šakelių ir lapelių tiltu, tvirtu ir patikimu, dera žengti į vedybinį gyvenimą.   Nepamainomas vaistas nuo daugelio ligų Dar XIV amžiuje mūsų protėviai pastebėjo amalo gydomąsias savybes. Iš amalo pagaminti vaistai gerina kraujotaką, atpalaiduoja raumenis, gydo podagrą, astmą, isteriją, įvairias nervų ligas, malšina galvos skausmą, taip pat mažina kraujospūdį. Šių laikų medicina ištyrė, kad medicininiai preparatai, kurių sudėtyje yra amalo, daug veiksmingesni, kai vartojami injekcijomis, t.y. sušvirkščiami. Galima pasigaminti ir vadinamųjų užpilų bei arbatų, bet jie nėra tokie efektyvūs. Medicinoje naudojami užpilai, tinktūros ir šviežios amalų sultys. Kai kurie amalo komponentai įeina į homeopatinių preparatų sudėtį. Mūsų proseneliai naudojo amalą širdies veiklos ir nervinio pobūdžio ligoms gydyti, ištikus epilepsijos priepuoliams bei kraujavimui stabdyti. Amalo sudėtyje esančios nuodingosios medžiagos naikina ir vėžines ląsteles. Amalas veikia limfinę sistemą, yra puiki medžiagų apykaitą skatinanti priemonė, rekomenduojama esant lėtiniam medžiagų apykaitos sutrikimui. Galimai sureguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą, yra gera priemonė nuo kraujagyslių užkalkėjimo, insulto.  Austrų žolininkės ir fitoterapijos žinovės Marios Treben teigimu, amalo poveikis kasai toks didelis, kad ilgesnį laiką vartojant amalo arbatą pasveikstama nuo cukrinio diabeto. Pusę metų reguliariai gerti amalų arbatą ypač turėtų žmonės, sergantys lėtiniu medžiagų apykaitos sutrikimu. Ji taip pat puikiai sureguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Tuo atveju reikėtų gerti po 2 puodelius arbatos kasdien, ryte ir vakare. Amalo arbatos turėtų gerti moterys. Kaip pataria garsioji žolininkė, klimakso laikotarpiu, kai vargina širdies plakimas, karštis, baimė ir dusulys, gerti amalo arbatos reikėtų net keletą metų. Šviežios amalo sultys gydo moterų nevaisingumą. Amalai gerai nuplaunami ir dar drėgni išspaudžiami sulčiaspaude. Į truputėlį vandens įlašinami 25 lašai sulčių ir geriama nevalgius pusę valandos prieš pusryčius bei vakare prieš miegą. Knygoje „Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės“ (į lietuvių kalbą išvertė ir išleido leidykla „Algarvė“) M. Treben rašo, kad vaistams amalo lapai ir nedideli stiebai renkami nuo spalio pradžios iki gruodžio vidurio ir kovo bei balandžio mėnesiais, prieš džiovinimą susmulkinami. Kitais mėnesiais amalas gydomųjų galių neturi. Didžiausią gydomąjį poveikį turi ąžuolus ir tuopas, taip pat egles, pušis ir vaismedžius parazituojantys amalai.   Arbatos paruošimas Amalo arbata ruošiama šaltu būdu. Arbatinis šaukštelis su kaupu amalo užpilamas šaltu vandeniu ir paliekamas per naktį prisitraukti. Rytą ištrauka pašildoma ir nukošiama. Jei per dieną reikia išgerti didesnį kiekį, tai arbata laikoma karštu vandeniu išskalautame termose arba kaskart pašildoma. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad galima arbatas ruošti ir užplikinant. Iš nuodingų amalo uogų galima pasiruošti labai puikų tepalą nuo nušalimo: šviežios, baltos amalų uogos sumaišomos su kiaulės taukais ir tepamos nušalusios kūno vietos. Taigi amalas, naudojamas išmanančių žmonių, gali būti naudingas, o nežinančiam – pridaryti nemalonumų. Ypač nepatartina ragauti amalo uogų, kurios yra nuodingos.   Parengė Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close