Redaktoriaus savaitė

Padange plaukiantys balti debesys džiugina mus ne tik savo grožiu, bet ir galimybe praturtinti vaizduotę.

Rodos, toks paprastas gamtos reiškinys – į dangų pakilę vandens garai suformuoja mums kalnų, miško, dangaus pilių formas. Ilgai stebėdami debesis, juose galime netgi įžvelgti gyvūnus ar pažįstamų žmonių veidus.

Dangumi skriejantys, tarpusavyje lenktyniaujantys ir besigrūdantys į mažiau slėgio suspaustas erdves lengvi garai tampa dailininko eskizu. Ko gero, tai pats didžiausias eskizas, uždėtas ant ranka nepasiekiamo molberto.

Labiausiai gaila ir apmaudu, kad šį eskizą matome tik du kartus gyvenime. Vaikystėje ir savo gyvenimo saulėlydyje. Tada, kai pagaliau galime pakelti akis aukščiau žemiškųjų rūpesčių. Tada, kai mūsų rūpesčiai priklauso jau ne nuo mūsų, o nuo mus supančios aplinkos ir aplinkybių.

Vaikystė ir mūsų gyvenimo saulėlydis yra tie du mūsų gyvenimo etapai, kai vertiname ne pinigus ir ne žaislus, o ryšį su bet kuo kitu, kas neleidžia pasilikti vienam, kitaip tariant, patirti negailestingą vienatvę.

Neturėdami konkrečių tikslų ir tiesioginių, griežtai pagal grafiką daromų darbų bei rūpesčių, ieškome ryšio su mums patinkančiais žmonėmis. Tačiau šios paieškos, kaip ir ieškant gyvenimo draugo ar draugės, būna nelengvos ir gali trukti ilgus metus. Taip, susiduriame su vienatve, kai turime draugų, su kuriais galime persimesti vienu kitu žodžiu, galime paklausti apie tai, ko nežinome, ir galime paprašyti pagalbos, kai norime kažką įsigyti ar sutvarkyti smulkius reikalus, tačiau negalime atverti širdies.

Atverti širdį ir išlieti ašarą galime tik ten, kur nesame vien tik išklausomi kaip per radiją kalbantis diktorius, bet esame suprantami. Atsiveriame ten, kur mus priima visa atverta širdimi. Ten, kur mūsų klausantis pašnekovas išgyvena tą patį, ką ir mes. Supratingai tyli, apkabina ir verkia kartu. Tačiau tokių draugų neturime daug. Nelengva jų ir rasti. Žmonių savanaudiškumas, garbės troškimas ir kitų žmonių menkinimas mus vis labiau skaldo. Vis dažniau pasijuntame gyvenantys individualiame, vienišame pasaulyje, kuriame vienintelis petys, ant kurio galime padėti galvą, yra mūsų pačių.

Būdami vaikai savo vienatvę nutraukdavome susigalvodami įsivaizduojamus draugus arba susikurdami tą debesų pasaulį su pilimis, riteriais, kaubojais, karaliais, princesėmis ir prašmatniausių restoranų staliukais. O gyvenimo saulėlydyje pagaliau atrandame Dievą ir aplink mus esančią kūriniją – mišką, pievas, debesis. Atrandame žoleles, daržoves ir vaisius bei įvairias paskutinių sveikatos lašų išsaugojimo tradicijas. Tampame dar vieno pasaulio valdovais. To pasaulio, kuris nerūpi nei mašinuotiesiems, nei kostiumuotiesiems, nei piniguotiesiems. Tas „kaimas“ vidutinio amžiaus žmonijai tėra gėrybių ir laisvalaikio erdvė. O vaikams ir senjorams – gyvybė.

Tik savo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje gebame pamatyti tą turtą, kuriame gyvename, kurio turime apsčiai. Tik tuomet sugebame įvertinti, kas yra laisvė. Tik gyvenimo saulėlydyje sugebame įvertinti, kad viskas, dėl ko visą gyvenimą lenkėme nugarą, niekada neprilygs tam, kame mes gyvename. Joks namas, automobilis, gamykla niekada nebus tokia didinga ir ištverminga, kaip mūsų gamta. Gamta, kurią mokame tik naikinti ir išnaudoti. Gamta, kurios išsaugojimu tegalime rūpintis trumpą akimirką.

Galvojame, jog esame visagaliai, mokantys pavergti mums dovanotą gamtą ir susikurti pasaulį tokį, koks mums patinka. Tačiau turbūt kiekvienas ūkininkas pasakytų, kiek tenka įdėti darbo, kad gamta pavirstų žmogaus pasėtos kultūros lankomis, ir kiek mažai reikia laiko, kad neprižiūrimus dirvonuojančius laukus vėl atsiimtų laukinė gamta.

Labai dažnai neįvertiname pasaulio, kuris yra aplink mus, nes manome, jog tai nėra būtina. Manome, kad gamta tėra džiunglės, kurias reikia pritaikyti sau, bet būtent gamtos egzistencijos pavyzdys mums aiškiai parodo jėgos pusiausvyros ir egzistencijos taisykles. Tas taisykles, kurias mes paniekiname, kartu niekindami ir kitus žmones. Galvojame, jog apgaulė ir naudos siekimas niekada neišaiškės. Galvojame, kad išnaudodami kitus būsime amžinai laimingi ir turtingi. Galvojame, kad mūsų pareigos, statusas ar šukuosena leidžia būti viršesniems už kitus žmones. Tačiau šešios lentos išlygina viską.

Mums, kaip klystantiems žmonėms, buvo suteikta mažytė pagalba, kad galėtume išmokti gyventi bendruomenėje su taisyklėmis, tinkančiomis visiems. Tačiau žvelgdami į gamtą dažniausiai matome vabzdžius, kuriuos reikia „pritrėkšti“, ir medžius, kuriuos „būtina“ panaudoti savo naujiems, mėlyna spalva nudažytiems baldams.