Redaktoriaus savaitė. Patys kovodami su mus varžančiu pasauliu, nenorime, kad mūsų vaikai darytų tą patį.

Lietingos dangaus pilkumos užklotoje žemėje suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Ne viena. Šimtai, tūkstančiai ir įvairiausio dydžio. Įvairiausio dydžio buvo ne tik pačios trispalvės, bet ir rankos, kurios jas laikė.

Smagu matyti, kad į šventes vyresni ir jaunesni tėveliai atsiveda ir savo mažąsias atžalas! Tai yra pats geriausias atsakas bambekliams, kurie peikia jaunimą ir jaunuosius tėvus dėl prastos šių atsakomybės, dėl pagarbos trūkumo. Pats geriausias įrodymas, kad lietaus merkiamos šeimos savo narius moko mylėti gimtinę ir Tėvynę ne akimis, o širdimi. Ne grožėtis vėliavų nuotraukomis ar vaizdais televizijos ekranuose, bet patiems jas nešti.

Dažnai sakome, kad jaunoji karta prarasta. Taip buvo sakoma vakar, užvakar, prieš metus ir prieš 30 metų. Tada, kai susigrąžinę valstybės statusą nesupratome, kodėl iš priespaudos išvaduotas jaunimas išėjo į gatves – į laisvę. Tačiau ta prarasta karta užaugo – ir ji čia. Ji eina į priekį. Tai nesustabdomas procesas. Nei atrandamas, nei prarandamas. Deja, dažnai yra neįvertinama, kad gerbti reikia ne tik tuos, kurie sugebėjo prisitaikyti prie praeities, bet ir tuos, kurie sugebėjo prisitaikyti prie dabarties bei ateities. Dažnai neįvertinama, kad praeities gyvenimo iššūkiai nėra tokie patys, kaip ateityje laukiantys iššūkiai.

1990 metais, vėl atgavę savo valstybę, žinojome, kad ji bus laisva, demokratinė ir tokia, kokios norėtume, tačiau nesusimąstėme, kaip reikės prisitaikyti prie tos naujos valstybės. Žinojome, kad atsikratėme jungo, tačiau nežinojome, kokie iššūkiai mūsų laukia ateityje. Toje ateityje, kurią patys sukursime, kurioje pasikeis viskas, su kuo buvome susigyvenę.

Neįvertiname dar vieno – svarbiausio! Niekas nėra tapatu ir identiška. Pasaulyje gyvena ne 200 skirtingose valstybėse gyvenančių asmenybių, ne keliasdešimt asmenybių su skirtingais tautos bruožais, bet beveik 10 milijardų asmenybių. Visiškai skirtingų.

Jeigu vasarą po dangaus žydryne plaukiančiais baltais debesimis vėjyje siūbuoja žali miškai ir kloniuose bręstančios rugių varpos, tai dar nereiškia, kad taip yra ir visame pasaulyje. Jeigu matome, kaip po pievas, lankas linksmai krykštaudami saugiai gali bėgioti mūsų vaikai ir anūkai, tai dar nereiškia, kad ir visi kiti vaikai pasaulyje tai gali daryti. Jei vienas vaikas tyčia ar netyčia išmušė langą, tai dar nereiškia, kad tai padarys ir milijardas kitų vaikų.

Kartų kova – amžina. Patys kovodami su mus varžančiu pasauliu, nenorime, kad mūsų vaikai darytų tą patį. Nenorime leisti jiems išsikovoti teisę į laisvę, į galimybę kurti tokią valstybę, kurioje jie jaustųsi laisvi. Sugriovėme Tarybų Sąjungą, kad sukurtume geresnę valstybę ir geresnį gyvenimą, tačiau nesutinkame, kad sau geresnę valstybę kurtų ir jaunimas.

Pasaulis pasikeitė, o mūsų valstybė užaugo. Užaugo ir susiduria su tokiais rūpesčiais, kurių negalėjome įsivaizduoti praeityje. Tada, kai valstybės išvis neturėjome. Norime gyventi kaip ir anksčiau, tokiame pačiame pasaulyje, kuris buvo… svetimas. Pradėtas kurti dar 1941 metais. Per kraują, per kančias ir per svetimą jungą. Buvome sukurti tam, kad maitintume kitus. O dabar galime maitintis tik patys, tačiau atsisakydami ateities vis labiau verčiame savo valstybę savo vargu vėl maitinti kitus.

Pasaulis keičiasi. O kartu su juo keičiasi absoliučiai viskas. Nėra nieko, kas nesikeistų. Laikas yra nesustabdomas. Jeigu vaikystėje mums svarbiausia buvo žaidimai, bet ne namų darbai, o jaunystėje vietoje ūkio darbų rasti sau tinkamą žmogų, tai subrendę vis dažniau stengiamės sudaryti sąlygas, kad tie namų ir ūkio darbai būtų nudirbti, bet vėlgi… ne mūsų pačių. Patys paminame savo veržlumą, savo iniciatyvumą ir savo siekį augti. Augti kaip asmenybė. Ne robotas, ne darbo įrankis. Bet asmenybė.

Asmenybė, kuri geba visame, kas sena, atrasti nauja. Visame, kas tobula, atrasti dar didesnę tobulybę. Asmenybė, kuri gali vietoje balanos atrasti elektros lemputę. Kuri iš lentų sukaltą lauko tualetą viduržiemį, spaudžiant 20 laipsnių šalčio, gali pakeisti šiltoje patalpoje įrengta automatinės kanalizacijos sistema. Atvirą girgždantį vežimą – šiltu, tyliu, greitu bei patogiu automobiliu.

Nors Vytautas Didysis išplėtė Lietuvos valstybę ir mums suteikė istoriškai tvirtus jos pamatus, tačiau jis neatrado ir nesuteikė to, ką padarė ateitis – naujosios lietuvių bei kitų tautų kartos. Jis mums nedavė tų patogumų, kuriuos turime šiandien.

Lietuvos valstybė visada buvo ir bus. Ne tik širdyse, kurios matė Tarybų Sąjungą, bet ir tose, kurios sau nori sukurti dar stipresnę valstybę. Stipresnę ir už Rytus, ir už Vakarus.