Redaktoriaus savaitė
Tarp vėjyje linguojančių spyglių žėri ryškus baltai gelsvas apskritimas. Apskritimas su daugybe smailių spygliukų. Turbūt senovės astronomai, aprašydami baltus taškelius danguje, pavadino juos žvaigždėmis dėl tos vienintelės ir arčiausiai mūsų esančios žvaigždės žėrėjimo medžių paunksnėje. Šilta žemė, tarp žalių spyglių plaukiantys purūs balti debesys, nuo vandens dvelkianti gaivinanti vėsa ir tolygus, nuskęsti tyloje neleidžiantis ošimas. Užsimerki ir susimąstai apie jūrą… Tačiau tai ne jūra.
Tai tik pora nedidelių eglių, apgaubtų tolimo miško ošimo, prie varlėms ir smulkioms žuvims namais tapusio mažo tvenkinio. Ir viskas čia pat, Lietuvoje, vos už keleto kilometrų nuo namų.
Apibūdinimas gali būti viliojantis ir kartu apgaulingas.
Ši rami, ne visiems žinoma ir net elementariausiomis pramogomis nepasižyminti vieta yra tarsi antonimas to, kas karštą dieną laukia prie populiaresnių, „poilsiautojų“ nugultų vandens telkinių.
Dažniausiai skubėdami pailsėti pasižadame daryti viską kitaip, negu darome kasdien. Užuot dirbę, pasižadame savo kūną patiesti kaip marškinius ant lovos ir gulėti, užuot nuolat bendravę telefonu ir su bendradarbiais – palikus telefoną pabėgti ten, kur mūsų niekas nepažįsta, užuot iš nuovargio grįžus namo griuvę į lovą ar pasidėjus lėkštę užkandžių žiūrėję televizorių – kasdien aktyviai judėti, sportuoti. Dovanoti sau sielos ramybę ir sveikatingumo grožį.
Tačiau patekę į poilsio zoną – nieko nesuprantame. Kartais atrodo, kad net medžių ar tos pačios jūros ošimą užgožia intensyvūs riksmai, įvairaus ūgio ir išsimokslinimo gyvūnų tramdymas, nerišlių, nuolat „putojančia energija“ pakraunamų kalbų ir dainų derinys ir, žinoma, įvairių spalvų ir dydžių neišsenkančias maisto (o gal skrandžio užkimšimo) atsargas saugančios polimerinių medžiagų pakuotės… O kur dar „gaivusis“ tabako ir dervų mišinio aromatas?
Ne vieną turbūt prajuokina karštą dieną užkurta krosnis, bet kasdien, nesvarbu, koks būtų oras, milijonų burnose kyšanti smilkstanti „balana“ vis dar atrodo gundanti… Kartais net ironija suima – krosnies kaminą tai kaminkrėtys išvalo, o kas tų milijonų „balanas“ kūrenančiųjų „krosnis“ išvalys?
Ir toje „poilsio“ suirutėje aktyviausiai dalyvauja „poilsiautojai“, kurių nuomone, atostogos ir skirtos tam, kad, suvartojęs nemažą kiekį gražiai parduotuvėse surikiuoto ir akcijų lipdukais pažymėto alkoholio, eitum tarp kitų poilsiautojų užsiimti ta žadėtąja sveikatingumo veikla ir būtinai kaip nors susižalotum. Jau nekalbant apie polinkį vėliau išsiaiškinti, kas piktu žvilgsniu „patį drąsiausią pasaulio vyrą (o neretai ir moterį)“ užkeikė.
Atostogos. Atostogos, kurių metu savęs paklausi, ką visus metus veikė tie, kurie dabar, atostogaudami, turi tiek energijos? Tos visų laukiamos atostogos, po kurių galima sugrįžus į darbą pailsėti.
Ir tada susimąstai.. Kuo užsienio kurortai yra geresni už mūsų? Gamta? Kainomis? O gal poilsiautojais?
Džiaugiamės bet kokia galimybę pailsėti, neiti į darbą. Džiaugiamės ir, anot vieno televizijos kanalo, „iškovotomis Joninėmis“. Dar viena diena, kai galima pailsėti ir pasveikinti pažįstamus Jonus, Janinas ir visus kitus, už kuriuos reikia… išgerti… Taip, laisvų dienų „daugiadienis“ vis labiau įgauna seniai žinomą ir Liaudies kontrolės komiteto komisijų ne kartą svarstytą prasmę.
O saulė ir toliau ridinėjasi žeme. Rytas, vakaras, rytas, vakaras… O metai jau pajudėjo žiemos link. Link gūdžių vakarų ir dar daugiau „daugiadienių“.
