Vietname sužavėjo gamtos ir kultūrų įvairovė bei žmonės

Laima Duoblienė

Keliones labai mėgstanti jiezniškė Augenija Stoškuvienė yra išmaišiusi ko ne visą Europą, lankiusis Kuboje, Izraelyje, o vasario antroje pusėje dvi savaites praleido Raudonojo Drakono šalimi vadinamo Vietnamo pietinėje dalyje. Kelionės įspūdžiais ji sutiko pasidalinti ir su laikraščio skaitytojais.

Didžiausia vertybė – darbštūs, nuoširdūs žmonės

Vietnamo istorija ilga ir sudėtinga, jos puslapiuose daug karų, kolonizavimų ir kitokių neramumų, kurie baigėsi maždaug prieš penkiasdešimt metų, kai Pietų ir Šiaurės Vietnamas susijungė ir tapo viena Vietnamo socialistine respublika. Tačiau ryškūs skirtumai išliko iki šiol – šiaurinėje šalies dalyje komunistinio valdymo pėdsakų daug daugiau nei pietinėje, kurią buvo kolonizavę prancūzai.

Pasak Augenijos, ši šalis turistams atvira tik kiek daugiau nei penkiolika metų, tačiau per tą laiką buvo pastatyta daug viešbučių, kurių dauguma stovi prie Pietų Kinijos jūros, kurią vietnamiečiai vadina Pietryčių Vietnamo jūra, įrengta kitokios turistams skirtos infrastruktūros.

Pasak jiezniškės, lankantis Vietname labiausiai sužavėjo žmonės – nuoširdūs, malonūs, svetingi, paslaugūs, darbštūs: „Norisi tikėti, kad žmonės tokie, kokie yra dabar, išliks ir ateityje, kad jų nesugadins didėjantys turistų srautai. Jiems net arbatpinigių sunku įsiūlyti!“ – sakė Augenija.

Vietnamiečiai kalba ne tik gimtąja kalba, jaunimas moka angliškai, jų tėvai – rusiškai, o seneliai – prancūziškai.

Socializmas, religija, matriarchatas, prabanga ir motoroleriai

Lietuvei, prisimenančiai ir gyvenimą socialistinėje santvarkoje, nelabai suprantamas buvo socializmo ir privačios nuosavybės derinys. Vietname visa žemė priklauso valstybei – yra visaliaudinė, tačiau Pietų Vietname gyvenantieji gali atgauti bei naudotis (vystyti bet kokią veiklą) ir jų protėviams priklausiusia žeme, jei gali įrodyti, kad ji buvo atimta kolonizatorių. Savo žemėje, kuri negrąžinama savininkų palikuonims – leidžiama tik nuomotis, galima ne tik auginti norimas kultūras, įkurti verslo įmones, bet ir laidoti artimuosius.

Kaip ir visose komunistinėse šalyse, Vietname religija ilgą laiką (iki maždaug 1990 m.) buvo draudžiama, ypač šiaurinėje šalies dalyje. Tačiau šventyklos nebuvo sugriautos. XX a. pabaigoje religiniai draudimai buvo panaikinti (Pietų Vietname) arba sušvelninti.

Skaičiuojama, kad dauguma gyventojų (85 proc.) yra budistai, 8 proc. – katalikai, likusieji – induistai ir kitų religijų išpažinėjai.

Augenija pasakojo, kad vaikštant po miestą dažnai matydavo atidarytas duris į gatvę, pro kurias galėdavo pamatyti, kaip gyvena vietiniai. Pastebėjo, kad pagrindiniuose namo kambariuose labai tvarkinga, juose stovi, greičiausiai, privalomi atributai – altorius ir didžiulis televizorius.

Vyrauja pagarba moterims ir protėviams. Vyrai savo uždirbtus pinigus patiki žmonoms ar motinoms – tik jos sprendžia, kur ir kaip juos išleisti ar kam taupyti. Šeimos galvos Vietname – moterys. Moterims rodoma ir didžiulė pagarba. Kaip ir protėviams, kurių garbei rengiamos didelės giminės šventės su maldomis, vaišėmis, prisiminimais.

Nuosavus būstus įsigyti gali tik turtingiausieji, todėl sukūrę šeimas jaunavedžiai lieka gyventi su tėvais. Beje, iki šiol išlikusi tradicija, kad jaunikio tėvai nuotakos tėvams sumoka išpirką, kuri, žinant uždarbį, yra gana didelė – prasideda nuo tūkstančio JAV dolerių.

Daugiausia uždirba mokytojai ir gydytojai – 300–400 JAV dolerių (arba milijonus vietinių dongų, nes 1 doleris lygus 25 tūkstančiams dongų). Dirbantieji kitose srityse uždirba vidutiniškai po 200 dolerių. O kokius atlyginimus gauna aukštas pareigas užimantys valdininkai, kuriais gali būti tik vienintelės – komunistų – partijos nariai, neviešinama. Aišku, kad gerokai didesnius, jei gali gyventi prabangiuose uždaruose kvartaluose pastatytuose namuose, kurių kaina apie 400 tūkst. dolerių, važinėti naujutėlaičiais vietinės gamybos ar užsienietiškais automobiliais. Eiliniai gyventojai šiuos turčių kvartalus, kuriuose nuolat budi apsauga, ko ne nuo kiekvienos palmės stebi vaizdo stebėjimo kameros, vadina „Kalifornija“.

Daugumos eilinių vietnamiečių svajonė – nuosavas namelis mieste, kurio pirmame aukšte būtų įrengta parduotuvė, dirbtuvės, kavinė ar koks kitas šeimos verslas, o viršutiniuose aukštuose – gyvenamieji kambariai. Deja, dauguma gyvena priemiesčiuose ar kaimuose, kuriuos pasiekia motoroleriais arba mopedais, nes dauguma dirba miestuose. Pavyzdžiui, didžiausiame Vietnamo mieste Hošimine (buv. Saigone) gyvena beveik 10 mln. gyventojų, skaičiuojama, kad dar tiek pat atvažiuoja čia į darbą.

Augenija juokavo, kad pirmomis dienomis pamačius gausybę chaotiškai važinėjančių motorolerių, vežančių ne tik kelis žmones, bet dar ir didžiulius ryšulius daiktų, buvo nejauku, bet paskui, supratus, kad jie tame chaose turi savo tvarką ir taisykles, nes eismo įvykių nematė, akys „ant kaktos nebeiššokdavo“.

Pasak Augenijos, ji negali pasakyti, koks gyvenimas yra šiaurinėje Vietnamo dalyje, tačiau suprato, kad pietiečiai turi daugiau laisvių. Patys vietnamiečiai sako, kad jie gyvena socializme, bet yra nuo niekieno nepriklausomi (ar bent tokiais nori būti). Paskutiniai, turėję įtakos vietnamiečių gyvenimui, buvo rusai, kurie šalį paliko 2008 m.

Vietnamietiškų patiekalų įvairovė

Augenija viešnagei pasirinko prabangų viešbutį, esantį Phan Thiet miestelyje. Šis buvęs žvejų kaimelis per pastaruosius du dešimtmečius tapo turistų pamėgtu kurortu, kur galima mėgautis šalia viešbučių ant jūros kranto esančiais paplūdimiais ir visais malonumais, jei pasirenki „viskas įskaičiuota“ aptarnavimą.

Viešbutyje buvo ir galimybė išragauti daugybę vietnamietiškų patiekalų. Augeniją, žuvies ir jūrų gėrybių mėgėją, pradžiugino didelė šių patiekalų įvairovė, nes kaskart buvo siūlomi 5–6 šių gėrybių patiekalai: kelių rūšių žuvies, aštuonkojų, moliuskų, jūros šukučių… O kokių vaisių skanavo, net išvardinti sunku, nes daugumos pavadinimai buvo pirmą kartą girdimi, bet visi – labai švieži ir skanūs.

O viešbutyje pusryčiams kas rytą šalia įprastų virtų kiaušinių buvo siūloma paragauti ir brangaus delikateso – baluto, tai yra virto vištos kiaušinio su susiformavusiu gemalu. Bet Augenija net nusipurto apie tai pasakodama, tad nei kalbos negalėjo būti, kad išdrįstų paragauti. Jai neteko ragauti ir patiekalų iš vadinamos „tamsiosios“ virtuvės: šunienos, žiurkienos, gyvačių ar skorpionų. Nors kobros užpiltinių parvežė lauktuvių.

Išvykoje po Mekongo deltą keliautojai buvo vaišinami tik šioje vietovėje sugaunama žuvimi, vadinama „Dramblio ausimi“ bei kitais nacionaliniais patiekalais.

Ir tradicinė vietnamiečių sriuba pho (ryžių makaronai su žuvimi, jautiena, kiauliena ar vištiena), ir žuvis, ir jūros gėrybės, ir blyneliai, ir suktinukai, ir visi kiti patiekalai sunkiai įsimenamais pavadinimais buvo gardinami sodraus kvapo prieskoniais, bet nebuvo aštrūs. Augenija panoro jų parvežti namiškiams lauktuvių. Paaiškėjo, kad džiovintų prieskonių jie neturi! Pagalvojus – logiška, kam džiovinti, jei visus metus gali pasiskinti šviežių?

Daug kam žinoma, kad tradiciniu gėrimu Vietname laikoma jazminų arbata, bet kad šalis yra antra (po Brazilijos) didžiausia kavos eksportuotoja pasaulyje, girdėjęs retas. Ir kavos ruošimo tradicijos čia unikalios, ir kavos rūšių labai daug, ir skonis įsimintinas. Tradicinė kava ruošiama su kondensuotu pienu, kokosų pienu ar kiaušinio tryniu. Tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia kava „Kopi Luwak“. Šios pupelės yra maždaug parą pabuvusios laukinių kačių – palminių nustangų, vadinamų luwak – virškinimo trakte. Jos laikomos vienomis iš pačių brangiausių, nes 1 kg gali kainuoti 1000 eurų ar kelis kartus daugiau.

Nacionalinis alkoholinis gėrimas Vietname yra ryžių vynas, kurį jie vadina „happy water“. Tai labiau ne vynas, bet degtinė, nes yra gana stiprus. Jį gamina fermentuojant su bananais, įvairiomis žolelėmis, o labiausiai šokiruojanti versija – su nuodingomis gyvatėmis ar driežais.

Visur pilna ne tik restoranų ar kavinių, bet ir mažų užeigų, gatvės maisto, kur pavalgyti užsuka ir vietiniai, nes patiekalų kainos mažos.

Augina ne tik ryžius

Vietnamas neatsiejamas nuo ryžių, kurių čia auginama labai daug ir be kurių neįsivaizduojama vietnamiečių virtuvė. Pasak Augenijos, Vietname auginama ir daug kitų augalų: kaučiukmedžiai, cukranendrės, kukurūzai, duonmedžiai, kokosai, arbatmedžiai, kavamedžiai, maniokai, batatai, bananai, ananasai, įvairūs citrinmedžiai, arachiai, anakardžiai… Veisiamos kiaulės, galvijai, naminiai paukščiai.

Žemėje slypi ir naudingųjų iškasenų – ne tik naftos, dujų, akmens anglies ar marmuro, bet ir aukso, rubinų, jūroje ir upėse randama perlų.

Šalyje labai pigi elektra, nes vietnamiečiai daug jos pasigamina hidroelektrinėse ir pajūryje ar jūroje pastatytuose vėjo jėgainių parkuose.

Nuostabi gamta ir architektūra

Nemažai laiko Augenija skyrė ir kelionėms: keliavo po Mekongo deltą, aplankė didžiausią Vietnamo miestą ir buvusią Pietų Vietnamo sostinę Hošiminą, keliavo iki Gulinčio Budos statulos, kurios ilgis beveik 50 metrų, ir į Sėdinčio Budos vienuolyną, dalyvavo arbatos, kavos, romo ir vyno degustacijoje, lankėsi žvejų turguje ir prekybos centruose.

Keltuvu keliantis link Gulinčio Budos statulos galėjo apžiūrėti džiungles, nes lynų kelias eina virš nacionalinio parko. Prie šios statulos atvyksta ne tik turistai, bet ir daug vietinių, kurie prie skulptūros deda aukas: pinigus, vaisius, vyną.

Vietnamo žvejų globėjas yra banginis, kuriam garbinti net yra specialių šventyklų. Manoma, kad sėkmė lydės tą, kuris pirmasis pamato į krantą išmestą banginį. Nugaišęs banginis trejiems metams užkasamas į molingą žemę. Per tą laiką mėsos ant kaulų nebelieka ir banginio griaučiai nunešami į šventyklą.

Augenijos teigimu, viena įsimintiniausių kelionių – pažintis su vienos ilgiausių pasaulio upių Mekongo delta. Upė į Kinijos jūrą įteka devyniais srautais, todėl vadinama devynių drakonų upe. Keliautojai plaukė ir nedideliais laiveliais, ir motorinėmis valtimis, žavėjosi augalija ir gyvūnija, aplankė penkias salas, spalvingą turgų ant vandens, mėgavosi šviežiais vaisiais ir nacionalinių patiekalų pietumis, žiūrėjo jiems skirtą ne itin sužavėjusį koncertą, aplankė amatininkus. Seniau Mekonge gyveno ir krokodilų, bet dabar jie jau išnykę ir pamatyti galima tik fermose. Matė ir specialiuose rezervatuose laikomus luwak‘us, kuriuos maitina ne tik kavamedžių, bet ir kitokiais vaisiais.

Lauktuvėms – ir užpiltinė su marinuota gyvate ar skorpionu

Nors kelionė pirmyn ar atgal su persėdimu Stambule trunka labai ilgai, reikia vizų, bet įspūdžiai neišdildomi. Augenijos teigimu, Vietnamas – tarsi šalis iš kito pasaulio, su nepakartojama gamta, savitais papročiais ir tradicijomis bei nuostabiais žmonėmis, kurių gyvenimo džiaugsmo nepalaužė karai, gamtos nelaimės.

Dvi savaitės prabėgo labai greitai, bet užteko laiko ne tik įspūdžių pilnus lagaminus prisisemti, bet ir lauktuvėmis pasirūpinti. Parvežti į Europą yra ką – arbata, kava, rankų darbo kosmetika, rankdarbiai, popierinės vėduoklės, šilkas ir, žinoma, ryžių užpiltinė su nuodinga gyvate ar skorpionu.