Redaktoriaus savaitė. Ačiū visiems, jog padėjote dalyvauti šiame spalvingame gyvenimo nuotykyje!
Nors jau buvome nusigandę, kad žiemos nebebus, ji, artėjant jos išvarymo šventei, apsilankė. Ir atnešė dovanų – puraus sniego, kurio tai pasiilgstame, tai keiksnojame.
Šaltis ir purus sniego patalas, nuklojęs mūsų gražaus krašto lankas ir klonius, vėl verčia sustoti ir pažvelgti į aplinkinį pasaulį savo akimis. Sustoti, pakvėpuoti ir užverti tai, ką vis dar nešamės iš praėjusių, jau pasibaigusių metų.
Kiekviena pradžia turi pabaigą. O prieš jūsų akis – jau paskutinė „Naujojo Gėlupio“ redaktoriaus Mantvydo Prekevičiaus savaitė.
Su ja baigiasi beveik 15 metų trukusi visomis gyvenimo spalvomis išmarginta mano kelionė su šiuo ypatingu laikraščiu. Ypatingu ne tik man pačiam, bet ir visiems skaitytojams, o labiausiai – visiems žmonėms, kurie prisidėjo kuriant bei leidžiant „Naująjį Gėlupį“. Visiems žmonėms, kurie ir toliau lieka jį kurti.
Laikraštis visada yra jį kuriančių žmonių gyvenimo dalis. Neretai tenka nugirsti frazę, jog laikraštis yra vieno ar kito redaktoriaus „kūdikis“. Nors „Naujojo Gėlupio“ redaktoriumi teko būti tik kiek daugiau nei 10 metų, tačiau rūpestis laikraščiu širdyje paliko gilų atspaudą.
Vertindamas iki manęs laikraščio redaktoriaus pareigas ėjusių kolegų pastangas ir įdirbį, stengiausi visais savo gebėjimais išsaugoti „Gėlupio“ unikalumą, vertingumą ir aktualumą. Žinoma, tai sekėsi ne visada.
Tiesa, mažai kas žino, jog mano karjera Prienų žiniasklaidoje prasidėjo dar 2004 metais laikraštyje „Krašto vitrina“. Jame buvo išspausdinti ir mano pirmieji, astronomiją populiarinantys straipsniai „Žvilgsnis aukštyn“. Po beveik 10 metų jie kuriam laikui buvo atgiję ir „Naujojo Gėlupio“ puslapiuose. Tuo tarpu „Naujajame Gėlupyje“ mano pirmieji straipsniai pasirodė dar 2012-aisiais. Skaitytojai galėjo paskaityti apie mokslo naujienas, jaunimo renginius. 2014-aisiais, tapus redaktoriumi, straipsniai pavirto į rimtesnius, analitinius. Na, o 2015-ųjų vasaros pabaigoje laikraštyje dienos šviesą išvydo pirmoji „Redaktoriaus savaitė“.
Gali atrodyti, jog laikraštis yra panašus į baldų gamybą. Sukuri dizainą, pagamini rėmus ir visa tai sudėjęs į vieną baldą pastatai vitrinoje, tikėdamasis, jog koks nors pirkėjas juo susigundys.Tačiau aplink laikraštį sukasi ir jo darbuotojų gyvenimas. Kasdienybės problemos, ištikusios nelaimės ar gerosios patirtys kartais atsiliepia laikraščio turiniui. Tiesa, tai skaitytojai gali pastebėti ne visada.
2014-aisiais, tapęs redaktoriumi ir pirmą kartą laikraščio „metrikoje“ įrašęs savo pavardę, skubėjau šį numerį parodyti vienam iš ištikimiausių naujų „Naujojo Gėlupio“ skaitytojų – savo tėčiui. Jis didžiuodavosi savo vaikų – mano ir brolio – pasiekimais. Tuo metu po gana nesudėtingos operacijos jis sveiko Kauno klinikų palatoje. Nuvažiavęs aplankyti norėjau padaryti jam siurprizą, tad nieko nesakiau, tik palikau laikraštį ir išskubėjau išvežioti laikraščius po prekybos vietas. Po 12 valandų prasidėjo operacijos komplikacijos, tą pačią naktį jam buvo sukelta dirbtinė koma. Taip ir nesužinojau, ar tėtis spėjo atsiversti naujojo redaktoriaus išleistą laikraštį. Ši tiesa po savaitės užgeso kartu su juo amžiams.
Beje, tėčio mirtimi buvo pažymėta ir kolegės Laimutės darbo „Naujajame Gėlupyje“ pradžia.
Nors gyvenimas laikraščiu turi gausių rūpesčių atspalvį, tačiau suteikia ir džiaugsmo. Tas džiaugsmas buvote jūs, skaitytojai. Kiekvienas laikraščio prenumeratorius, kiekvienas pirkėjas ar kiekvienas skaitytojas, pasidalinęs savo kūryba, mums suteikė ne tik gyvybės, bet ir džiaugsmo bei pojūtį būti reikalingiems.
Sunku suskaičiuoti, kiek straipsnių ir „Redaktoriaus savaičių“ išvydo dienos šviesą ir buvo palytėtos jūsų akių, sunku suskaičiuoti, kiek teko sulaukti pagyrimų bei padrąsinimų.
Užverčiant savo istorijos „Naujajame Gėlupyje“ knygą, dar akimirkai atsiverčiu metų, kuriais dirbau laikraštyje, archyvus. Iš jų žvelgia jauni veidai ir dar sidabru nepasidabinę Prienų ir Birštono krašto politikai, žymūs žmonės. Sunku patikėti, jog teko prisiliesti prie tokios turtingos šio krašto istorijos. Sunku patikėti, kad buvau ten, kur buvo kuriama šiandiena. Sunku patikėti, kad laikraštyje buvo tiek daug visko, kas jau užsimiršę ir atrodo lyg nesava.
Vartydamas laikraščio archyvus atrandu ir keletą straipsnių su mano nuotraukomis. Prieš pradedant rašyti teko keletą akimirkų pajusti visuomeninio ir politinio gyvenimo skonį. Gal todėl, jog teko paragauti įvairių „virtuvių“ patiekalų, laikraštyje dažniau puoselėjau, mano manymu, svarbesnes, kultūrines aktualijas. Vis dar galvoje įstrigęs buvusio vieno iš didžiausių Lietuvos dienraščio vadovo atsiliepimas apie „Gėlupį“ – „kultūryščia“.
Telieka pridurti, jog už visa tai, ką man pavyko sukurti ir jums pateikti, pirmiausia turiu dėkoti sumaniems buvusiems redaktoriams – a. a. Antanui Matulaičiui (dirbusiam redaktoriumi 1989–1999 m.), a. a. Stasei Markūnienei (1999–2007 m.), Vilijai Juodsnukienei (2007–2008 m.) ir Loretai Jakinevičienei (2008-2011 m.). Už tai, kad „Naujasis Gėlupis“ vis dar džiugina skaitytojus, reikia dėkoti ir sąjūdiečiams, tremtiniams, kurių dėka šis laikraštis išvydo šviesą itin sudėtingu politiniu laikotarpiu. Neišvengiamai reikia dėkoti ir savininkams, verslininkams, akcininkams, kurie gelbėdavo patarimais ar finansiniais sprendimais. Ir visiems, dirbusiems bei kartu buvusiems su „Naujuoju Gėlupiu“.
Ačiū visiems, jog padėjote dalyvauti šiame spalvingame gyvenimo nuotykyje!
Ukraina
Taip jau nutiko, kad 2015-ųjų rugpjūčio „Redaktoriaus savaitėje“ teko rašyti apie Ukrainos rytuose aidinčius pabūklų šūvius. Apie tai tenka rašyti ir paskutinėje „savaitėje“. Netylant naujai išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo neurotiškai retorikai, pasaulis vis labiau klimpsta į pasimetimo ir neužtikrintumo dėl ateities liūną. Visgi sutirštinti spalvų nederėtų.
Kaip ir buvo galima tikėtis, D. Trumpas stojo į poziciją, kurioje „nusiplauna rankas“ nuo karinių konfliktų Europoje. Taip, JAV sutaupys daug lėšų, kurias skirdavo Ukrainai remti. Tačiau visuomet, kai girdime populistinius šūkius, supraskime, jog populizmas yra egocentriškas, t. y. padeda šaukiančiajam siekti naudos. Kiekvienas bandymas išsikovoti aukštesnę poziciją reiškia, jog kažkas turės būti sumindžiotas. Ir kai JAV naujieji politikai rėkia „Pirmiausia Amerika“ (angl. America First), supraskite, jog paminta bus ne Ukraina, ne Lietuva, ne kažkokios kitos šalys, bet JAV veikimo principas.
Štai, pavyzdžiui, kas kelerius metus turime visą būrį apie šviesią ateitį klykaujančių ir viską pakeisti žadančių kandidatų į LR Seimą, savivaldybių tarybas ar prezidento instituciją. Tačiau juos išrinkus į valdžią, mūsų šalis ar kraštas nepradeda kaip arklys šuoliuoti į šviesią ateitį, o Balbieriškio apylinkės netampa Šanchajumi. Po rinkimų pirmiausia vyksta įvairių postų perversmas. O vėliau – tas pats vos vos stūmimasis į priekį (švietimo sistemos atstovai į mane mestų plytą ir parodytų, į kurią siaurą vietą vyksta tas stūmimasis).
Todėl nereikia stebėtis, kad skambant D. Trumpo lozungams ir krinkant situacijos supratimui, vis tiek viskas stovi vietoje. Natūralu, jog D. Trumpo politika orientuota į JAV resursų taupymą ir šalies prestižo kėlimą. Tačiau tokiu pačiu taupymu ir prestižo kėlimu šaltojo karo metais užsiiminėjo Tarybų Sąjungą valdanti Rusija. Puikiai žinome, jog 1991 m. metais tas prestižas subyrėjo į lūšnas, žvyrkelius (gal labiau – duobkelius) ir masinį intelektinį nutekėjimą. O ko galima tikėtis iš JAV, jeigu ji pasitraukia iš Europos įtakos zonos, užverdama vartus Europa naudotis JAV verslo subjektams? Juk būtent verslo subjektai džiaugiasi JAV kariuomenės aprūpinimu ir galimybe pasinaudoti karine situacija verslui vystyti karo ir pokario ekonominės krizės nuniokotame krašte. Argi ne tokiuose kraštuose pigiausia darbo jėga ir infrastruktūra?
Turbūt nereikia sakyti, jog čia patenkame į žiedinę ekonomiką be galo – stoja verslas, mažėja šalies vidaus produktas, mažėja parama vyriausybės aparatui, didinami mokesčiai verslui, nes reikia išlaikyti vyriausybės aparatą, stoja verslas…
Todėl daugelyje šalių kyla panika, o šalyse, kurios žino, jog gali tapti „Ribentropo–Molotovo pakto“ dėl Ukrainos tarp Rusijos ir JAV administratoriais, kyla perdėtas noras tapti derybų organizatoriais. Kokia iš to nauda? Nes ne vien JAV verslas nori susikrauti milijardus iš nuvertėjusios šalies.
