„Tikimės geresnių ateinančių…“

Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams užverda diskusijos, kada puošti eglę ir visą aplinką – ar būtinai reikia laukti advento, ar galima ir anksčiau. Ir tada tampa įdomu, kaip būdavo anoje nepriklausomoje Lietuvoje, kada būta gilesnio tikėjimo, iškilių, didelį autoritetą turinčių kunigų, kurie žinių paliko ir mums. Šį sykį noriu atsiremti į Maironio archyvą, kuris yra tarsi neišsemiamas aruodas.

Klasiko archyve yra išlikę per tūkstantį vizitinių kortelių, įvairiausių kvietimų, atvirlaiškių, sveikinimų, laiškų. Visa tai peržiūrėjus, išties atsiskleidžia ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos visuomeninis bei kultūrinis gyvenimas. Tačiau šį kartą traukime tas archyvalijas, kurios susijusios su šv. Kalėdomis, Naujaisiais metais.

Taigi aiškėja, jog laikinosios sostinės Kauno aukštuomenė šv. Kalėdų nuotaikomis pradėdavo gyventi gana anksti ir ilgai – jau nuo lapkričio pabaigos ir užtęsdavo iki vasario vidurio. Yra išlikę keletas puošnių pakvietimų su valstybiniu herbu, kai Prezidentas su ponia prezidentiene kviečia prelatą, seminarijos rektorių J. Mačiulį-Maironį dalyvauti vakarienėje, o dažniau arbatoje „sąryšyje su kalėdojimu“. Tokių kvietimų yra išlikę iš prezidentų šeimų: O. ir A. Stulginskių, ir iš S. ir A. Smetonų (1922 m., 1924 m., 1925 m., 1926 m. ir kt.). Į prezidento rūmus būdavo kviečiama maždaug prieš savaitę, arbatos pradžia – 17 val. Kalėdojimo iškilmių laikas tęsdavosi vos ne visą žiemą, nes yra kvietimų atvykti vienais metais lapkričio 24 d., kitais – vasario 28 d. Ponia S. Smetonienė literatūros balių rašytojams rengdavo irgi gerokai po Naujųjų metų, pvz., 1935 m. – vasario 2 dieną.

Vadinasi, tęsdami anų laikų tradicijas galime jaustis ramiai, kai lapkritį jau ruošiamės šv. Kalėdoms, o vasario mėnesį vis dar jas švenčiame…

Bet grįžkime prie Maironio ir šventinių tradicijų. Prie Kūčių stalo prelatą kasmet kviesdavo Kauno Arkivyskupas Metropolitas, tačiau tai būdavo ne vakarienė, o 14 val. pietūs, kad vakaras liktų su namiškiais. Maironis, kaip garsus žmogus, gaudavo daug įvairiausių kvietimų dalyvauti ir šen, ir ten. Štai išlikęs Kauno dramos artistų kvietimas į vakarą-balių, kuris vyko Trijų Karalių dienos išvakarėse Valstybės teatro rūmuose. „Tikimės matyti gerb. Tamstą mūsų ir mūsų draugų tarpe, kur galėsime smagiai ir maloniai drauge praleisti keletą valandų“, – rašoma pakvietime ir primenama, jog už jį reikia sumokėti 20 litų. Žinoma, Maironis su savo vardu ir autoritetu į artistų balius neidavo, tačiau dažnai juos kviesdavo į savo namus. Juk Kauno artistus pažinojo, draugavo, kadangi Valstybės teatre buvo pastatytos trys klasiko dramos Vytauto Didžiojo temomis.

Tad teatralai maloniai svečiuodavosi poeto rūmuose, ilgai vakarodavo, gurkšnojo ypatingąjį Maironio sesers Marcelės krupniką, o ši kartais jau ir paburbėdavo, kad svečiai ilgai užsibūna, vis dar nekyla namo. Žinoma, šventinėmis dienomis prelato namuose lankėsi ir giminės, ir Kauno aukštuomenė. O tie asmenys, kurie negalėdavo užsukti į namus tiesiogiai pasveikinti, atsiųsdavo ar perduodavo savo vizitines korteles – tarsi mūsų laikų SMS žinutes. Ypač madingas buvo paprotys užrašyti ant vizitinės kortelės keletą sveikinimo žodžių. Tokių mažyčių sveikinimų Maironio archyve išlikę gana daug. „Džiaugsmingų Kalėdų! Laimingų Naujųjų metų!“ – tradicinius linkėjimus siuntė menininkai ir profesoriai, ministrai ir valdininkai. Kartais pasitaikydavo ir įdomesnių užrašų, pvz., agronomas J. Špakevičius palinki taip: „Geriausių 1929 metų! Pasėkmingai darbuotis mūsų Tėvynės labui!“

Žinoma, Maironis irgi siuntė savo vizitines korteles ir sveikinimo atvirlaiškius, rašė ir ilgesnius laiškus, kuriuose yra įdomių minčių. Štai 1928 m. gruodžio 22 d. poetas rašo laišką savo bičiuliui kunigui J. Gudzinskui: „Kad ir kaip buvo sunkūs (…) šie besibaigiantys metai, vis dėlto jų sulaukėme galo, ir šiaip taip nuslinks į amžinastį: tikimės geresnių ateinančių. Vis tik nors kaip skursti gyvendamas, pasirodo, kad galima kentėti, o kas bus kitame pasaulyje, Dievas žino; todėl ir nesinori ten skubėti…“. Kitas laiškas su linkėjimais yra rašytas 1929 m. gruodžio 20 d. į Ameriką jaunai žurnalistei U. Jokūbauskaitei, su kuria poetas susirašinėjo: „Pats Maironis, atvykęs lazda pasiremdamas, sveikina Tamstą Naujais metais, linkėdamas sveikai ir laimingai juos sutikti ir praleisti, ir daug, daug malonių valandėlių juose pritirti, o labai retai giliai atsidusti, jei be to jau negalimas žmogaus gyvenimas šiame pasauly“.

Yra ir kitokio pobūdžio Maironio archyvo. Kadangi jis buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, profesorius, tad išleisdamas tuo metu gausų būrį klierikų šv. Kalėdų atostogų, neužsiimdavo berti šventinius linkėjimus, bet gerokai pamoralizuodavo, nors, žiūrint net iš šių dienų, nepiktai ir naudingai. Štai baigiasi 1920 metai, rektorius išleidžia klierikus atostogų ir jiems sako: „Mokykla nei kokia negali duoti užbaigto mokslo; ji tik padeda, palengvina nurodymais, patarimais, paaiškinimais. (…) į kalbų žinojimą ir reikalingumą atkreipti akis: vienos lietuviškos, o kad ir su lotyniška negalima daug nuveikti: reikalinga ypač vokiška ir lenkiška. (…) prie vyresnių užlaikyti mandagumą, jaunam daugiau klausyti ir mokintis pridera. (…) ypač įkyru klausyti, kai jaunuolis pradeda iš savo neaukšto trikojo iš aukšto kritikuoti kitus…“ Kuris gi žodis netinka šiandienai, gal tik kalbas mokintis reikia ir kitas. Po metų, 1921 m. vėl išlydėdamas šv. Kalėdų atostogų, rektorius kalba: „Nežiūrėkite, kaip gyvenime yra, bet kaip turi būti. (…) kas uždaro knygą, pelėsiais apauga. Knyga baisiai kerštinga – ji pažemina žmogų ir paverčia į laukinį, kas ją paniekina. (…) Valančius, būdamas vyskupu, motinai ranką bučiavo. (…) Namie atilsėti, mažiau po svečius baldytis ir blaškytis. (…) Meditacija, sąžinės perkratymas, dvasiškas ir moksliškas skaitymas. Per daug nemiegoti. Svečiuose gražiai užsilaikyti, ypač su ypatomis kitos lyties, žaidimuose rimtumo ir padorumo neužmiršti ir į juos per daug neįsileisti“. Pabaigoje dar pagąsdina, jeigu sužinosiąs, kad kuris nors jaunuolis vartojo degtinę, iš seminarijos išmesiąs…

Kadangi Maironis nesijautė esąs geras oratorius, tad beveik visas kalbas ir pamokslus jis užsirašydavo, todėl liko įdomios archyvinės medžiagos. Yra keletas šventinių pamokslų rankraščių, vienas jų sakytas dar Peterburge 19 a. pabaigoje, kai jaunas kunigas jau dėstytojavo Imperatoriškoje dvasinėje akademijoje, o šv. Mišias aukodavo ir pamokslus sakydavo šio miesto Šv. Kotrynos bažnyčioje. Lietuvių tuo metu Rusijos sostinėje buvo daug, tad sekmadieniais vykdavo mišios ir lietuvių kalba. Tai ko gi iš ambonos linki jaunas pamokslininkas? „Užbaigiam vienus metus, nebesugrįš, bet kaip juos užbaigiam? Kada Dievas pasvers juos ant teisybės vogų (svarstyklių), ar geri, ar pikti darbai atsvers daugiau? Gal apie tai mažai mislijom per metus, paskendę darbuose ir žemės reikaluose, tai nors šiandien padarykime ataskaitą, atmindami, jog sulaukėme naujų metų, o nežinome, ar sulauksime kitų. (…) Visi esame čia susirinkę katalikai, bet ne visi tikri katalikai. (…) O be tvirto tikro tikėjimo žmogus negali būti išganytas; religija yra tas ryšys, kursai su Dievu vienina.“

Taigi išties verta kiekvienam padaryti veiksmų, darbų, poelgių ataskaitą, permąstyti, prieš peržengiant Naujųjų metų slenkstį.

Aldona Ruseckaitė