Redaktoriaus savaitė. Būtent „prastuomenė“ ir regi didžiausius stebuklus mūsų pasaulyje.

Brėkštant šeštadienio rytui ir vėjyje linguojant plikoms medžių šakoms kalendorius primena, kad laukia svarbus gyvenimo posūkis. Liko tik savaitė iki didžiųjų metų švenčių maratono. Po savaitės prekybos centruose patirsime paskutinių dienų prieš šventes košmarą. Gali būti, kad patys nieko šventėms jau ir neieškosime, bet norėdami nusipirkti paprasčiausią batoną pusryčiams turėsime irtis alkūnėmis pro kitus, kurie dar nespėjo pasiruošti šventėms.

Prastieji

Kiekviena šv. Kūčių vakarienė tampa savo populiarumo bei artimųjų empatijos mums egzaminu. Tada ir sužinome, kiek esame laukiami prie šventinio stalo ir ar apskritai laukiami. Būtent prie šio stalo galime atpažinti tuos, kuriems dar egzistuojame, ir tuos, kurie su kreiva šypsena tik atlieka „giminės“ pareigą.

Kartais prie šv. Kūčių stalo sužinome ir tai, ko nežinojome. Juk kaip tik čia atsiskleidžia nebūtinai katalikiški, bet socialiniai mūsų ryšiai su kitais. Kartais atrandame, kad esame labiau laukiami, nei įsivaizdavome. O kartais suprantame, jog prie tokio stalo kitais metais nebesėsime. Kartais šv. Kūčios vienumoje būna skausmingos, tačiau tikrai ne dirbtinės.

Vienumoje galbūt ir imi gailėtis savęs, tačiau nekyla pyktis pajutus, kad esi penkta šuns koja… Juk šv. Kūčios yra gerumo, o ne pykčio metas. Juk būtent tokią istoriją kiekvieną gruodžio 24-ąją ir sudabartiname.

Gruodžio 24-ąją ir prisiminsime tą istoriją, kuri įvyko prieš 2000 metų, kai Jėzaus Kristaus gimimas buvo laukiamas vos vienos šeimos. Tada dauguma Nazareto gyventojų taip linksminosi, kad jiems nebuvo reikalinga „penkta koja“ – dviejų asmenų šeima su ateinančia nauja gyvybe motinos įsčiose. Daug kam atrodo, jog ši istorija yra tik istorija apie tvartelyje gimusį Jėzų, tačiau tai yra ir žmogiškumo istorija.

Ši istorija parodo ne tik stebuklingą Mesijo gimimą, angelų chorą ir trijų išminčių kelionės pradžią, bet ir žmogiškųjų instinktų įtaką žmogaus gyvenimui.

Daug kas įsivaizduoja, kad šv. Kūčios ir Kalėdos yra lėbavimo šventė, kai reikia garsiai, trankiai ir sočiai (netgi per sočiai) atšvęsti masinį dovanų apsipadovanojimą, tačiau Jėzaus istorija yra kitokia. Ji parodo, jog Dievui gimti užtenka paprasto, gyvulių tvartelio, nereikia ištaigingų rūmų su būriu pribuvėjų. Jėzaus istorija parodo, kad gyvybei, galingesnei už bet kokią kitą gyvybę pasaulyje, nereikia prašmatnių rūbų, brangiai apmokamų specialistų ar įžymybių. Stebuklai randasi ne iš žmogaus instinkto valgyti, švęsti, linksmintis, bet iš paprastumo.

Kai žmogų užvaldo noras savo gyvenimą apkabinti blizgučiais, jis paslepia pats save.

Nazareto žmonės linksmindamiesi dėl noro būti ne paprastiems, uždarė duris ir nuo savęs paslėpė patį didžiausią didingumą.

Taip yra ir su žmonėmis. Norėdami būti ne prasti ir ne paprasti, stengiamės save parodyti kitiems, geresniems, kad taptume žmonėmis iš jų tarpo, ir taip atstumiame visus, kurie mums atrodo prastesni už mus, nors nieko apie juos nežinome. Taip patenkame ne į žmoniją, ne į visuomenę ar bendruomenę, bet į iliuzijų pasaulį, kuriame visi yra „ypatingi“, nes būtent tai ir bando įteigti kitiems. Visi skuba parodyti kažką dar ypatingesnio, o tarp žmonių atsiranda didelė praraja, nes nei viena „ypatingumo“ iliuzija nesuteikia ateities. Materialus blizgėjimas tampa vinimi… ne, ne į karstą, o į duris, kurias turėtume atidaryti žmogui.

Pamenu labai realistišką frazę iš anekdoto, kuris, be abejonės, turi ir realių atitikmenų – „pragyvenau du pasaulinius karus, šaltąjį karą, badmetį, persekiojimus ir perestroiką, o anūkas man sako, jog nemoku gyventi“…

Štai taip dažnai pasaulyje atstumiama „prastuomenė“, kuri dar turi gebėjimą išlikti bet kokiomis sąlygomis ir puoselėja didžiausius žmogiškumo, atjautos turtus. Šiandienos „kalėdotojai“ vaikosi išpūstų švenčių šventimo burbulų, nors net nesupranta jų prasmės. Šiandienos „kalėdotojai“ sudarinėja sąrašus ir kruopščiai renka šv. Kūčių stalo dalyvius, nors gimimo dieną, kurią minime, jos kaltininkas sutiko su atsitiktiniais svečiais. Su tais, kurie buvo prie jo tą akimirką. Mesijas gimė ten, kur jo gimimo švęsti niekas nenorėjo, išskyrus „prastuomenę“ – piemenėlius, kurie išvydo angelų chorą ir jo kvietimą į netoliese esantį tvartelį.

Būtent „prastuomenė“ ir regi didžiausius stebuklus mūsų pasaulyje. Ne, ne, jie pernelyg nesureikšmina tam tikrų įvykių, tačiau „ypatingieji“ per savo blizgučius nemato nei stebuklų, nei nieko kito, tik blizgučius. Taip švęsime ir šių metų šventes.

Švęsdami savo, artimųjų ar draugų gimtadienius į dabartį prisiminimais sugrąžiname, t. y. sudabartiname, gimimo istoriją, tačiau švęsdami Jėzaus gimimą, rūpinamės tik maistu ir dovanomis. Rūpinamės tuo, kas istorijoje neišlieka ir neegzistuoja.

Dažnai keikiame Bažnyčią, kad ji pasenusi ir turi būti pritaikyta prie šiandienos, tačiau patys niekaip neišeiname iš Senovės Romos maisto orgijų laikų. Dažnas galvoja, jog tai tik bukas moralizavimas, tačiau būtent istorijoje ir randame šių dviejų įvykių raidą. Senovės Romos orgijas nutraukdavo tik karai, bet jos nuolat atsinaujina tuo pačiu nuolatinio valgymo, gėrimo (ir nuo padauginimo išsivėmimo) principu, o tų orgijų fone gimusio „prastuomenės“ atstovo Jėzaus istorija užaugo iki daugiau nei du milijardus pasaulio žmonių vienijančio švietimo, medicinos, architektūros, meno ir daugelio kitų šakų evoliucijos komplekso.

Ir šiandieninis „ypatingas“ žmogus didžiuojasi savo pasiekimais, savo draugų ratu, nors likęs vienas patiria stresą dėl visiškos vienatvės. Tuo tarpu ‚prastasis“ žmogus nelabai žino, kas yra vienatvė, nes dėl nuolatinio atstūmimo nuolat būna vienas, tačiau jis puikiai žino, jog vienatvė yra laikina ir po kiekvienos vienatvės ateina bendrystė. Bet svarbiausia – jis žino ir patiria, kas tai yra tikroji bendrystė, o ne blizgučiais apkabinta iliuzija.

Todėl ir šiemet „ypatingieji“ dabinsis blizgučiais, kels šiuolaikines maisto orgijas, o dalis „prastųjų“ šv. Kūčias pasitiks vienatvėje, taip tarsi perkeldami į dabartį didžiausio stebuklo menkame tvartelyje istoriją. Bet tai bus ne vienatvė, tai bus laukimas džiaugsmo ir bendrystės, kuri prasidėjo po angelų choro paskelbtos žinios.

Redakcija

Kiekvienais metais laukdami švenčių laukiame ir kokių nors stebuklų, pokyčių ar bent jau menkų netikėtumų. Tai ypatingai liečia ir mūsų laikraštį. Kiekvieni įveikti metai leidžia trumpam atsipūsti ir pasakyti „viskas baigėsi ganėtinai laimingai“. Kaip ir kiekvienas verslas, laikraštis ir jo komanda nori išsilaikyti ir dirbti toliau. Visgi, prekiaujant paprastomis prekėmis galima vieną dieną imti ir neatidaryti parduotuvės durų, tačiau laikraščio leidimas yra didelės verslo ir pagarbos klientams pastangos. Laikraštį uždaryti ir nebeleisti galime tik išleidę paskutinį kalendoriniuose metuose numerį, kuris šiemet išeis tuoj pat po šv. Kalėdų. Negalime baigti darbų birželio, rugsėjo ar lapkričio mėnesį. Taigi laikraščio leidimo planavimas yra ne tik laikraščio išleidimo garantija visiems 12 mėnesių, bet ir nemažas galvos skausmas, kaip tą garantiją įgyvendinti.

Jau praėjusiame numeryje turėjote pastebėti mažytį skelbimą su kvietimu prenumeruoti mūsų laikraštį 2025-metams. Ten nurodyta ir prenumeratos kaina 12-ai mėnesių. Todėl galiu drąsiai pareikšti, jog mes ir vėl, Jums esamii ir būsimi 2025-ųjų skaitytojai, suteikiame 12 mėnesių garantiją. Ar tai maža garantija? Reikia pripažinti, jog kai kurie buitiniai prietaisai, kainuojantys ne vieną šimtą eurų, irgi pasiūlo 12 mėnesių garantiją.

Taigi kviečiu visus prisijungti prie mūsų skaitytojų rato ir toliau sekti tai, ką norėtume Jums papasakoti savo puslapiuose.

Nors kalendorinių metų pabaiga tik artėja, o mes ir toliau keliausime kūrybos vilnimis, labai norisi avansu, padėkoti komandai, kuri nuolat, nepaisydama jokio darbo grafiko, pluša prie 36-tus leidybos metus pasitinkančio laikraščio.

Nuoširdus dėkui už skubų straipsnių parengimą Laimai (Laimutei), kurios veidą dažnai matote ne tik laikraštyje, bet ir renginiuose. Už painų administravimo darbą dėkui Dianai, kurią sutinkate atvykę į mūsų redakciją. Dėkui dar vienai Laimutei, kuri rūpinasi laikraščio kalbos taisyklingumu. Sunku būtų suktis ir be buhalterinių Daivos įmantrybių. Už tvirtą palaikymą reikia dėkoti ir akcininkei Žanai su visa jos komanda.

Didelis dėkui ir visiems, kurie renginiuose pabūna už mus ir patys parašę atsiunčia naujienas iš savo bendruomenių. Specialus dėkui mus su gamta nuolat supažindinančiam Selemonui Paltanavičiui bei į literatūros pasaulį nuvedančiai Aldonai Ruseckaitei. Ypatingas dėkui ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos komandai.

Be šių žmonių laikraštis būtų kitoks ir stokotų vertybių, kurias bandome išsaugoti, nors dalis jų – jau nebe populiarios.

Tiesa, naujus 2025-uosius metus pasitiksime ir su vienu pokyčiu. Kaip ir dauguma laikraščių, nuo šiol išeisime ne šeštadienį, o penktadienį – Lietuvos pašto darbuotojai turės laisvesnius šeštadienius, o mes paspartinsime laikraščio leidimą.

Todėl kviečiu likti su mumis dar vienerius metus ir pasinerti į spalvingą minties ir žodžio pasaulį, kuris jus aplankys jau penktadieniais.