ATSARGOS ‚,JUODAI DIENAI“

Turėti šiek tiek atsargų visad pravartu: kas ten žino, kada baigsis koks nors skanėstas ar net paprasta duona. Girios gyventojai galvoja visai taip pat, kaip mes – jie renka, kaupia, slepia atsargas, kurių tikrai prireiks ilgą šaltą žiemą.

  Dar rudens pradžioje į savo podėlius riešutus ir giles sunešė voverė. Dabar retkarčiais jais pasmaližiauja, bet daugiau kramto kankorėžiuose surastas sėklas, medžių pumpurus ir aitrius laukinius obuoliukus.

  Geltonkaklė pelė urvelyje po lazdyno šaknimis sunešė daugybę gilių ir riešutų, po to jų prikrovė surastą paukščių inkilą. Ar nebus per daug? „Geriau daugiau, nei tuščiu pilvu gyventi“ – šypteli pelė ir brazdėdama po lapus, ima ieškoti dar ko nors.

  Gal daugiau niekas atsargų nerenka ir nekrauna, gyvena ta diena? Kur ten!

  Miško pakrašty lesyklon pripyliau saulėgrąžų – kas norės, galės sau lukštenti ir smaguriauti. Zylės greitai aptiko mano lauktuves, po vieną sėklelę lukšteno ant šakų, o ją sulesusios, skrido pasiimti dar vienos. O čia – kur buvęs, kur nebuvęs bukutis.

  Šuoliais jis nusileido alksnio kamienu, į snapą nutvėrė keletą saulėgrąžų ir purptelėjo šalin. Praėjo tik akimirka, o jis ir vėl buvo jau čia, kimšo į snapą sėkleles, skubėjo.

– Kam tau tiek reikia? – Kalbinu bukutį aš. – Sustok, palesk… nėra kur skubėti.

– Kaip tai – nėra kur skubėti? Negi tu negirdėjai: žiema ateina… štai aš ir nešu sėklas, į žievės plyšius kaišioju. Iki vakaro dirbsiu, kol visko nepaslėpsiu.

– Ar po to jas surasi?

– Žinoma surasiu! – Paukštis akimirkai sustojo ir pažvelgė į mane. – Čia gi mano atsargos „juodai dienai“, negi nesupranti? O jas reikia saugoti ir taupyti.

Selemonas Paltanavičius (Autotriaus nuotrauka)