JEI ŽVĖRIS ATĖJO Į MIESTĄ

Šiandien jau nesistebime stirnomis, lapėmis ar bebrais, kurie ateina į didesnius ir mažesnius miestus, gyvenvietes. Prie to jau pripratome, nors daug kas klausia: ko žvėrys eina į miestus? Jie gi turi savo girias, pelkes, laukus, vandenis… o prie žmonių jiems pavojinga!

  Sutikime: toks klausimas ir net bandymai į jį atsakyti yra šiek tiek savanaudiški – taip mes dar kartą parodome ir pasakome, kad vaizduojamės esantys pasaulio centras, sau priskiriame viską, net žvėrių namus ir jų pasirinkimo teisę. Juk tai, kur jiems gyventi, kur keliauti, yra jų pačių reikalas. Antra vertus, mes nuėjome dar toliau – ne tik svarstome, darome išvadas, bet ir imamės gyvūnų gausos, paplitimo reguliavimo, o sakant tiesiai – juos medžiojame, nes manome, kad žvėrys patys negali gyventi savarankiškai ir jų gyvenimo kokybę užtikrins nušautų gyvūnų skaičius. Ypač tokių priemonių stveriamės, kai žvėrys kėsinai į ką nors „mūsų“ – javus, pievą, sodo medį, krūmą… „o kodėl jie taip daro? Tegul eina į savo namus…“. Taigi, į savo namus!

  Kas galėtų pasakyti, kur yra bebro namai? Pagal savo biologiją bebras yra pusiau vandeninis žinduolis, vadinasi – dalis jo gyvenimo siejama su vandeniu, su pelke. Kitkas tenka sausumai, nes ten yra bebro maisto ir statybinių medžiagų šaltinis.

  Daugelis mano, kad bebrai turi būti „ištremti“ ten, kur nėra žmonių. Tačiau ką jiems daryti, jei žmonės seniai įsibrovė į jų namus – ant bebrų upelių pastatė savo namus, įkūrė miestelius ir miestus, pagaliau – upelius užtvenkė, užteršė. Raskite ką nors, kas patvirtintų, jog tai mes padarėme neteisybę, atėmę iš bebrų jų namus. Kur ten, visi kaip vienas nori vieno – kad bebrų nebūtų jų mieste, „jų“ žemėse, „jų“ laukuose. Kuo nusidėjo bebras, išguitas iš savo namų?

  Taip, jis augalėdis, paprastas kuklus vegetaras, gebantis pasirūpinti namais, mokantis užtvenkti žmonių sunaikintą upelį ir susikurti bebravietę. Labiau nekalto gyvūno rasti nepavyktų. Tiesa, visą pavasarį ir vasarą mitęs žole, rudeniop jis ima graužti krūmus, medelius ar net visai storus medžius – tai ne išdaigos, tai rimtas darbas, nes reikia žiemai prisiruošti šakų, reikia statybinių medžiagų. Gali būti, kad toli miške, pelkėje gyvenantys bebrai tą daro be žmonių pavydo. Tačiau jeigu jie „dirba“ mieste?

  Bebrų upelis, tekantis per miestą, apsodintas medžiais, krūmais. Bebrai graužia ne visus juos, todėl protingi apželdintojai iš anksto sodina tas rūšis, kurios liks nepaliestos – pavyzdžiui, liepos. Kitur randama dar paprastesnė išeitis – apsaugoti medžius, juos apjuosiant tinklo juosta arba (jeigu tai tikrai darko išpuoselėtą aplinką) medžių kamienus bent kartą per mėnesį patepant repelentais. Bebrai labai jautrūs, aitrus kvapas jiems nepriimtinas, todėl prie taip „paženklinto“ medžio jie negrįš ilgai. O jeigu, kaip siūlo daugelis, imti ir bebrus išmedžioti?

  Ar ne per dažnai mes viską norime naikinti? Kuo bebro sunaikinamas skiriasi nuo medžio nugraužimo? Be to – sugavus (sunaikinus) bebrą, bet kada pasirodys kiti šios rūšies žvėrys, ir vėl priemonių bus imamasi tada, kai daugelis pakrantės medžių bus pagraužta.

  Vietos užteks visiems – ir mums, ir bebrams. O išmokti gyventi kartu paprasta: tereikia paklausti medžiotojų, kokie repelentai tam tinka ir kur jų galima įsigyti.

Selemonas Paltanavičius