AŠ DAINORIUS, AŠ DAINORĖLIS…
Birželio 20 d. įvyko nuostabus renginys – kunigo Vinco Dumčiaus užrašytų dainų rinktinės „Aš dainorius, aš dainorėlis“ sutiktuvės. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, vėliau buvo aplankytas kunigo V. Dumčiaus kapas ir susiburta Veiverių bibliotekoje, kur ir vyko knygos pristatymas.
Kunigas Vincas Dumčius gimė 1886 m. Mockupių kaime, Sintautų valsčiuje. Jo tėvai buvo raštingi žmonės, todėl ir savo šešis vaikus leido į mokslus. Baigęs pradinę mokyklą ir Marijampolės gimnaziją, 1903 m. Vincas įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1909 m. buvo įšventintas į kunigus. Tarnystės vietos keitėsi: Liubavas, Veisiejai, Miroslavas, Aukštoji Panemunė, Prienai, Naujoji Ūta (kur pastatė medinę bažnyčią), Sudargas (kur perėmė mūrinės bažnyčios statybos darbus), Pakuonis. Nuo „1940 m. V. Dumčius perkeliamas klebonu į Veiverius ir čia sielų ganytojo tarnystę vykdė iki 1958 m. Tapęs altaristu, kunigas liko gyventi Veiveriuose. Mirė sulaukęs beveik šimto metų ir buvo palaidotas miestelio bažnyčios šventoriuje.“
Pasak kraštotyrininko Pijaus Brazausko, kunigą pažinoję žmonės prisimena jį kaip gerą pamokslininką ir giesmininką, mokėjusį aštuonias kalbas (lotynų, lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų, anglų, italų ir ispanų), turėjusį didelę biblioteką.
Knygos sudarytojos dr. Jurgitos Ūsaitytės ir melodijų redaktorės dr. Aušros Žičkienės teigimu, dar jaunystėje būsimas kunigas pradėjo rinkti lietuvių tautosaką, užrašinėti dainų tekstus ir melodijas. Įspūdinga kunigo dainų kolekcija: 702 dainos ir kita eiliuota įvairių autorių kūryba.
1963 m. Veiveriuose įvyko lemtingas kunigo susitikimas su tautosakos rinkėju Jurgiu Dovydaičiu, kuriam aštuoniasdešimtmetis altaristas perdavė keturis puikios būklės dainų sąsiuvinius. Jie vėliau pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esantį didžiausią lietuvių tautosakos archyvą. Penktasis dainų sąsiuvinis prieš 8-erius metus buvo rastas Veiveriuose, žurnalistės Virginijos Skučaitės dėka.
Anot knygos sudarytojos J. Ūsaitytės, „dainų rinktinės pavadinimui neatsitiktinai pasirinktos V. Dumčiaus iš savo tėvo užrašytos dainos pirmosios eilutės – „Aš dainorius, aš dainorėlis…“. Jos geriausiai atspindi paties kunigo dainiškąją prigimtį, ir tą aplinką, kuri buvo palanki lietuviškos dainos grožiui ir galioms skleistis“.
Muzikologės dr. A. Žičkienės lūkestis buvo, „kad knyga būtų naudojama, kad dainos būtų dainuojamos ir šiandien, skambėtų vėl iš naujo. Kad jas pasigautų ansambliai“.
Knygos išleidimo iniciatorius, V. Dumčiaus giminaitis prof. Arimantas Dumčius, pasidžiaugė, kad ilgus metus besitęsiančias kunigo dainų archyvo paieškas vainikavo išleista rinktinė – duoklė V. Dumčiaus gyvenimui ir veiklai.
Nuoširdžiai dėkojame popietę pradėjusioms ir sušildžiusioms mamos ir dukros duetui Verai Venckūnaitei ir Marei Čepulytei, Veiverių LKC ansambliui „Radasta“ ir jų vadovei Aurelijai Bareišienei, svečiams ir visiems veiveriečiams…
Atminimo išsaugojimui
