Joninių tradicijos ir papročiai Prienų globos namuose
Prienų globos namų gyventojai domisi lietuvių liaudies tradicijomis, papročiais, įvairiomis edukacijomis. Todėl prieš Jonines gausus senjorų būrelis dalyvavo Globos namų pušynėlyje vykusioje edukacinėje programoje „Joninių papročiai“, kurią vedė Prienų krašto muziejaus edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė.
Renginys prasidėjo sveikinimu ir ritualiniu rankų plovimu šaltinio vandeniu, simbolizuojančiu apsivalymą ir pasirengimą šventei. Visi dalyviai buvo kviečiami nusiplauti rankas, kad galėtų pilnai įsitraukti į edukacijos programą.
Kol dalyviai pynė vainikus iš žolynų, edukacijos vadovė pasakojo apie įvairius Joninių papročius. Viena svarbiausių ir labiausiai paplitusių Joninių tradicijų yra laužų kūrenimas, paprastai naktį iš 23 – osios į 24 – ąją. Kartu su Joninių laužais, kai kur degintas ir besisukantis ratas, saulės simbolis. Taip pat paplitusi jaunuolių šokinėjimo per Joninių laužą tradicija. Tai tiek drąsos išbandymas, tiek prietaras, kad peršokimas per laužą išvalo, apsaugo nuo ligų. Pagal liaudies tikėjimus Joninių ugnis turėjo ginti nuo žmonių ir gyvulių ligas sukeliančių demonų.
Lietuviški Joninių papročiai susiję su žemės ūkiu, jais siekta apsaugoti derlių, dėl to per šventę buvo maudomasi, žoliaujama ir kupoliaujama, kūrenami laužai. Taip pat paplitęs vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, paparčio žiedo ieškojimas.
Vėliau buvo uždegtas aukuras, kuriuo pagerbėme mūsų protėvių tikėjimą, kuris visais laikais jiems buvo svarbiausia gyvenimo atrama ir vertybė. Į aukurą buvo berti rugių grūdai, šaltinio vanduo ir gintaro dulkės.
Gyventojai, prisikupoliavę įvairių žolynų, paparčių ir ąžuolų lapų prisiminė kaip pinami vainikai, kaip jie puošiami. Ir nupynė vainikus iš septynių ar devynių žolelių visiems 15 gyventojų ir 4 darbuotojams, Janinoms, Jonams ir Rasoms.
Įstaigos direktorė Inga Barkauskienė pasveikino šventės dalyvius, varduvininkus papuošė ąžuolo lapų vainikais, kiekvienam linkėdama stiprios sveikatos, tvirtybės. Susirinkusiems muzikinę programą dovanojo LASS Prienų rajono filialo vokalinis ansamblis „Puriena“, vadovaujamas Onutės Matusevičiūtės. Skambėjo gražios dainos, liejosi puikios eilės. Visus maloniai nuteikė viktorina, kurios visi atsakymai buvo susiję su Jono ir Janinos vardais. Žiūrovai noriai įsitraukė į viktoriną. Aktyviausi, greičiausiai atsakinėję ne tik džiaugėsi pergale, bet buvo apdovanoti prizais.
Gyventoja Živilė kuria eiles. Kiekvienai šventei pažymėti sukuriamas eilėraštis. Ne išimtis ir Joninės. Gražų eilėraštį, skirtą Jonams ir Janinoms, padovanojo ir šį kartą.
O kokios Joninės be paparčio žiedo paieškų? Juk tai vienas mistiškiausių Rasos šventės mitologinių simbolių, žmogaus brandos, žinojimo įsikūnijimas. Papartis iš tikrųjų nežydi. Apie tai lietuvių liaudies dainose sakoma: „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Paparčio sporos išsisėja, ir taip paparčiai toliau auga. Taigi, rasti žydintį papartį – tikras stebuklas.
Jis pražystąs tik per Jonines ir tik trumpam, akimirksniui. Ieškoti reikia eiti pavieniui, o ne būriu. Nuėjus į mišką, reikia laukti, iki kol paparčio žiedas sužydės. Kas, nepabūgęs baisių trikdžių ir kliūčių, jį randa – tampa labai laimingas, mato, kur yra paslėpti pasaulio turtai, supranta paukščių ir gyvulių kalbą. Neapsieita ir be šios tradicijos. Paparčio žiedas buvo surastas, o jį radusioji gyventoja neslėpė džiaugsmo.
Džiugina, kad prie smagios šventės prisidėjo kiekvienas bendruomenės narys. Gyventojai susitelkė, pynė vainikus varduvininkams, siūlė idėjas Joninių programai, galvojo, kaip jas padaryti kiek kitokias, nei praėjusiais metais, pažvelgė į planavimo procesą kūrybiškai ir galiausiai patys buvo šio įsimintino renginio dalyviai.
Socialinės darbuotojos Raimonda Sakalauskienė, Jolanta Šerpenskienė ir Birutė Bajorienė
