GEDULO IR VILTIES DIENĄ – SU LIETUVIŠKA TRISPALVE GOJAUS MIŠKE

Kiekvienais metais prisimename tūkstančius gyvuliniais vagonais išvežtų tautiečių. Žiaurų likimą pasitiko Tėvynėje pasilikusieji vaikinai ir merginos, kovoję ginklu.

Stakliškių miestelio aikštėje prie paminklo ištremtiesiems ir kovojusiems už Lietuvos laisvę rikiavosi Stakliškių gimnazijos moksleiviai su mokytojais, Stakliškių kultūros centro dainininkės, kultūros ir bibliotekų darbuotojai, seniūnijos gyventojai. Vedančioji O. Kamblevičienė visus pasveikino, Stakliškių KLC dainininkės kartu su visais pagiedojo Lietuvos himną. Mokytoja Lolita Aliukevičienė priminė susirinkusiems liūdną išvežtųjų statistiką, prilygstančią tautos genocidui. Apie pokario partizaninį pasipriešinimą Stakliškių ir Aukštadvario valsčiuose pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų vyr, specialistė Rita Balsevičiūtė. Buvo prisiminta, kad partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago paskutinė vadavietė buvo Želkūnų kaimo pradinėje mokykloje, globojama šeimininkų Brazionių ir mokytojos Anelės Butkevičiūtės – Konvalijos. Buvęs Stakliškių progimnazijos direktorius Jonas Narvičius – Šarūnas, vėliau – Jiezno rajono švietimo skyriaus vedėjas, imituodamas idėjinį komunistą, palaikė ryšį su kitomis partizanų apygardomis, gabendavo spaudą, dokumentus. Prienų JMVB bibliotekininkės Danute Potelienė, Rasa Žvirblienė ir Živilė Višniauskienė paskaitė poeto Justino Marcinkevičiaus eiles. Norisi pasidžiaugti prasminga Stakliškių gimnazijos moksleivių programa, jų paruošta instaliacija vaizduojančia tremties vagonus.

Po programos miestelio aikštėje, grupė entuziastų programą pratęsė Gojaus miške. Gojaus miškas garsus ne vien legendiniais Napaleono paslėptais lobiais, čia augančiais reliktiniais augalais bei grybais, sieringuoju šaltiniu, 94 metus skaičiuojančiu juodojo gandro lizdu. Gojus mums brangus, nes iki paskutiniųjų mūšių glaudė ir slėpė Tėvynės gynėjus. Jau 1944 metais čia formavosi pirmieji partizanų junginiai. Tais metais gruodžio 15 dieną, šalia slėptuvės, mūšio metu, žuvo šeši partizanai. Šalia žeminės palikome trispalvę vėliavėlę ir uždegėme žvakutę. Šalia Gojaus miško aplankėme atminimo kryžių, jis skirtas žuvusiems partizanams Gojaus miške. Vienas iš jų Jonas Vaitkevičius – Jaunutis. Renginyje dalyvavusi jo dukterėčia Regina Nemeikštienė pasakojo, kad vaikinas po mokyklos baigimo paskui vyresnį brolį, nieko nelaukęs, iškeliavo į mišką. Deja, kovoti ilgai neteko. Šeimai žmonės pranešė, kad Jonukas jau guli Butrimonių miestelio aikštėje. Motina nuvykusi pamatė baisų vaizdą, bet neišsidavė. Tolimesnė partizano kelionė niekam nežinoma, tai tik viena istorija iš tūkstančių…

 Aplankėme Jaunonių kaime buvusioje slėptuvėje žuvusių partizanų vietą. Uždegėme žvakutę ir palikome trispalvę Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės štabo vyrams: Ubertui Dailidei – Tyliui, Kostui Baliukevičiui – Rainui, Motiejus Jaruševičiui – Lakštingalai, ryšininkei Marytei Talačkaitei.

Gripiškių kaime aplankėme partizano Jono Andrulevičiaus – Šviesuolio ir dar trijų jo draugų žūties vietą. Tegul plevena žvakutės ir mirga trispalvės, tegul laikas saugo teisuolių atminimą. Esame laisvos tautos vaikai, už tai kas esame turime dėkoti kentėjusiems ir kalėjusiems Sibire ir kelionę baigusiems Lietuvos gojeliuose. Jie drąsiai ėjo pasirinktuoju keliu. Deja, ne visiems uždegsime žvakutes, neparsivešime iš Sibiro, nesurasime vietų, kuriose galvas poilsiui padėjo. Jų tikėjimas buvo stipresnis už mirtį, pranašingas. Rašinį noriu baigti citata iš dainos partizanui Pranui Račkiui – Varpeliui. Jo kūną paskutinį kartą aukštadvariečiai matė miestelio aikštėje:

,,Nors tu žuvai, bet tavo kelias nebus apleistas niekada.

Juo eis dar daug jaunų brolelių, kol kartą kelsis Lietuva“.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistė Rita Balsevičiūtė