Viduržiemį sutikome prie Strėvos piliakalnio

Lietuvoje žiema šiemet padovanojo ir puraus sniego, ir žvarbių vėjų su lietumi, o ankstyvas Perkūnas su žaibu jau sausyje dundėjo. Stebėdami dangaus šviesulius ir gamtos reiškinius mūsų senoliai gerai orus išmanė, žinojo kada jau galima su žiema atsisveikinti ir pavasario laukti. Kirmėlinė, Krikštai, Kumeliuko krikštynos, Viduržiemis… Šitaip liaudyje vadinamas pusiaužiemis – sena, bet nepamiršta kalendorinė tradicija, minima sausio 25 dieną. Koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Sakoma, kad šią dieną iš žiemos atsibunda barsukas (kai kur meška ar ežys) ir apsiverčia ant kito šono, o žalčiai, gyvatės ir kirmėlės atgyja ir šliaužia į namus ragauti valgių (krikštyti), todėl ir kirmėlinė. Per pusiaužiemį jau galima pasidairyti gamtoje pirmųjų pavasario ženklų ir pabandyti nuspėti orus. Tokiu tikslu, sausio 25 dieną, didelis būrys gamtininkų, lietuviškų papročių tęsėjų rinkosi Aukštadvario regioninio parko Strėvos automobilių stovėjimo aikštelėje, į renginį, kurį kasmet organizuoja Aukštadvario regioninio parko direkcija. Susirinko gausus būrys: Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro ir VĮ Valstybinės miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio atstovai, Prienų r. Justino Marcinkevičiaus VB Užuguosčio, Vyšniūnų bibliotekos darbuotojos, gausus būrys moksleivių iš Aukštadvario, Onuškio Donato Malinausko gimnazijų. Visi sugužėjo į šį pusiaužiemio renginį, nes rūpėjo išsiaiškinti ar bunda gamta, koks vėjas pučia, ką veikia gražuolis barsukas. VĮ Valstybinės miškų urėdijos darbuotoja Gintarė Karelina moksleiviams padovanojo leidinius apie miškus. Sulaukę Dzūkijos laukų dainiaus Vytauto Babravičiaus su žmona Nijole, į renginio vietą, pulku žygeivių lydimi, keliavome pėsčiomis. Pakeliui stebėjome gamtą, ieškojome žvėrių paliktų ženklų, iš jų spėliojome apie būsimus metų orus. Patyręs miškininkas Darius Ustila ir žygio vadovė Rita Balsevičiūtė pristatė žygeiviams paliktus gyvūnų pėdsakus – ieškojome ir barsuko pėdsakų, tačiau neaptikome.
Prie Strėvos piliakalnio, barsuką žadinti suskato Onuškio Donato Malinausko ir Aukštadvario gimnazijų moksleiviai bei visi žygeiviai skambiomis dainomis apie vilkelį, kiškelį, kuoselą ir juodą baroną. 2022-uosius metus LR Seimas paskelbė gyvūnų gerovės metais. Visi buvo pasiruošę skanumynų, papuošė gyvūnams vaišių medį. Rasa Žvirblienė ir Živilė Višniauskienė paruošė viktoriną „Gamta bunda“. Dalyviai buvo klausinėjami, ką žino apie viduržiemio orų spėjimus, gyvūnų elgesį. Už teisingus atsakymus Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro darbuotojos mokiniams padovanojo rašymo priemonių ir paragino užrašinėti išgirstą senolių išmintį.
Renginio vedėja Rita Balsevičiūtė pasakojo apie archajišką viduržiemio šventę, kuri buvo švenčiama patekėjus trečiajai žiemos mėnulio jaunačiai. Jau XVI a. tokią šventę aprašė J. Lasickis. Garsus mitologas A.J. Greimas, kilęs iš Prienų, viduržiemio šventę tapatino su „kumeliuko krikštynomis“.
Per šią viduržiemio šventę, merginos iš kanapių, aguonų ir žirnių sėklų sutrintų ir sumaišytų su medumi, gamino apvalius apeiginius pyragėlius „kamukus“ bei ruošė prie jų derantį apeiginį gėrimą „cvikiną“. Jais mergina vaišindavo vaikiną už kurio tikėjosi ištekėti. Vaišių stalui gamtoje „kamukus“, remdamasi istorinių šaltinių medžiaga, pagamino Nijolė Babravičienė. Na, o vaišių renginio dalyviams buvo daug: prie laužo vaišinomės skaniais dzūkiškais barščiais, kibinais ir žolelių arbata. Pasistiprinę ir užkopę ant Strėvos piliakalnio, apžvelgėme gamtos grožybes, bandėme spėti ir apibūdinti ateinančius orus. Diena buvo ūkanota, lietaus ir vėjo nebuvo. Vadinasi, barsukas pasivaikščiojo, savo šešėlio neišsigando ir namo parėjęs ilgai nemiegos – taigi pavasaris jau arti. Rodosi būsiąs geras ir javų derlius. Vaidai ir sumaištys tarp žmonių nurimsią.
Per pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų, kadangi žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę.Vyrai malkų nekapojo, užtai „karajedai“ medienos negrauš, o mūsų auksarankės moterys vilnų nekaršė, neverpė, todėl ir kandys puošniausių drabužių nesukapos.
Gamtoje laikas bėga kaip vanduo,nors didelio noro nebuvo, sugrįžome į Strėvos automobilių stovėjimo aikštelę. „Eik, Laimele laimingo,“ – dainos žodžiais atsisveikinome ir baigėme smagų gamtos renginį.
Prienų Justino Marcinkevičiaus VB Užuguosčio ir Vyšniūnų bibliotekininkės Rasa Žvirblienė ir Živilė Višniauskienė