Šv. Mišių rūbai ir paslepia, ir atidengia (Negalime pamilti to, ko nepažįstame)
Pamatę ženklus, veiksmus, išgirdę nežinomą kalbą, klausiame jų reikšmės ir prasmės. Protas geba atsekti seką nuo priežasties iki pasekmės ir daryti sąsajas, pažinti dalykų prasmę.
Krikščionybė žvelgia per Jėzaus „akinius“. Taigi ir prasmes aptariame per Jo prizmę. Norintiesiems išmanyti apeiginių šv. Mišių rūbų reikšmę teskamba apaštalo Povilo žodžiai: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, pasivilkote Kristumi.“
Liturginiai apeiginiai rūbai nėra išgalvoti. Jie yra paprasti kasdieniai ano meto rūbai, tik prasmė jau ne vien buitinis naudojimas, bet ir priminimas sielai, kad ji yra aprengta Dievo malone. Beje, buitiniai rūbai taip pat prasmingi.
Adomas ir Ieva padarę nuodėmę pasijuto esą nuogi, ir nuo to momento prasidėjo liturginių rūbų istorija.
Pirmiausia Dievas apvilko mus kūnu, kaip sako sena laidotuvių malda, tariama beriant žemės į kapą. Kūnas pirmiesiems tėvams buvo sakralus ir Dievą garbinantis. Graikai pagonys laikė kūną sielos kalėjimu, o Biblija suteikia naują požiūrį – kūnas yra Dievą žavinti grožybė (arnotas), puošmena. Dievas matė, kad tai labai gera.
Įvykus Didžiajai nuodėmei, žmonija neišmetama „nuoga į gatvę“, Dievas jiems duoda drabužius. Nuo tada žmogus prakaite pelnydamasis ir skausmuose gimdydamas laukia Kristaus.
Jėzui gimus, vaizdžiai tariant, apsivilkus kūnu ir liepus eiti krikštyti ir skelbti Evangeliją, ir mes, anot apaštalo Povilo, visi, kurie esame pakrikštyti Kristuje, apsivilkome Kristumi (plg. Gal. 3,27). Krikšto rūbas mums primena, kad per Jėzų, krikštą mes esame pakeičiami – supanašėjame su Išganytoju.
Popiežius Benediktas XVI knygoje „Liturgijos dvasia“ rašo: „Liturginių (apeigose naudojamų – aut. pastaba) drabužių simbolika apima didžiulį lanką nuo Adomo sukūrimo ir nuopuolio iki amžinybės baltosios drobės, o visa remia kristologinis centras: apsivilkite Kristumi – jau dabar tapkite viena su juo. Senąjį Adomą uždengia, o atidengia naująjį Adomą – Jėzų.“
Liturginiai Mišių drabužiai parodo, kad per kunigą aukoja Jėzus. Šventieji drabužiai paslepia žmogų ir iškelia Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, pirmenybę, mat Mišios – Kristaus išganomosios Aukos sudabartinimas.
Humerolas. Pirmiausia kunigas pečius apsigaubia humerolu – stačiakampe linine skepeta ir prisijuosia ją juostelėmis. Senovėje ja gobdavo galvą, o atėjęs prie Altoriaus pečius. Apsigobdamas humerolą, kunigas prašo Dievą, kad ši skepeta jam būtų tarsi šalmas apsiginti nuo piktosios dvasios puolimo. Dar prašo susikaupimo malonės, kad neužmirštų esąs Dievo Artume (tai, beje, yra pirmoji geros maldos sąlyga). Humerolas primena mums rūbą, kurio neteko Adomas su Ieva ir pasijuto esą nuogi ir (pasidėję) nusidėję Dievui.
Alba. Ant humerolo kunigas velkasi ilgą baltą lininį drabužį – albą (lotyniškai – balta). Šis drabužis buvo dėvimas Senojo Testamento kunigų. Jis visada baltos spalvos, simbolizuojančios nekaltumą ir džiūgavimą Dievuje. Būtent šis rūbas pirmiausia yra Krikšto rūbas. Jis mums primena, kad visi, kurie esame pakrikštyti Kristuje, apsivilkome Kristumi (Gal. 3,27). Apokalipsės knygoje aprašoma, kaip Dangaus gyventojai, apsivilkę baltais drabužiais, tarnavo Avinėliui (Apr. 7,9-17). Taip pat alba yra „Dangaus karalystės Karaliaus švenčių drabužis“ (Mt. 22,1-4). Be šio rūbo, suprask, be Jėzaus ir Krikšto, visi bus išmesti į tamsybes. Šis drabužis, gautas krikšto metu, rodo kunigą esant kiekvieno krikščionio atstovu prie altoriaus. Krikšto rūbas kiekvieną mūsų įpareigoja melstis už save ir Bažnyčios bendruomenę.
Juosta. Kristus paliepė: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti… ir jūs būkite pasirengę ir …budėkite.“ Todėl kunigas albą persijuosia virve per strėnas, kaip pasiruošimo (taip dar ir patogiau „dirbti“ su ilgais ir plačiais rūbais) ženklą. Dar senovėje buvo manoma, kad strėnose yra geismo galia, tad juosimasis primena, kad norint vertai Dievui tarnauti reikia tvardytis nuo nuodėmių. Ne kunigas išsirinko Jėzų, bet Jėzus išsirinko ir pašaukė kunigą ir patikėjo jam Šventos Aukos atnašavimą. Apaštalas Petras sakė: „Todėl, susijuosę savo dvasios strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus“ (1Pt. 1,13).
Stula. Dabar kunigas dedasi stulą – plačią juostą, besitęsiančią nuo pečių (per krūtinę) beveik iki žemės. Stula yra Šventosios Dvasios malonių ženklas, nes kunigas Mišiose meldžiasi: „Viešpatie, Šv. Dvasios galia pašventink šias atnašas, kad jos mums taptų Kūnu ir Krauju Tavo sūnaus…“ Romos katalikų apeigose ant stulos turi būti trys kryželiai: Švenčiausiosios Trejybės garbei, nes kunigas Dievo Trejybėje vieno galia aukoja Mišias. Stačiatikių apeigose ant stulos turi būti septyni kryžiai Šv. Dvasios ženklan. Be stulos kunigas negali vesti jokių pamaldų. Stačiatikių kunigas ir liturgikos profesorius Aleksandras Šmemanas sako: „Tai ženklas kunigiškojo ir ganytojiško tarnavimo. Kristus, Gerasis Ganytojas, užsidėjo ant savęs žmogiškąją mūsų prigimtį, apsiėmė rūpestį kiekviena avele ir atnešė Save (kaip atnašą ant kryžiaus – aut. pastaba) už pasaulio nuodėmes (Liturgija ir gyvenimas, Maskva, 2002).
Ant visų čia aprašytų drabužių užsivelkamas pats puošniausias ir visą žmogų dengiantis rūbas – arnotas. Arnotas (lot. ornatus – puošnus) yra paties Kristaus ženklas. Kunigas, kaip minėjau, Kristaus asmenyje aukoja Mišias. Todėl šv. Grigoras Narekacis, kunigas iš Armėnijos, „Sielvartingų giedojimų knygose“ sako: „Viešpatie, Tu esi mano išsvajotas arnotas.“ Kunigas, apsivilkdamas arnotą, apsivelka Kristumi – Vyriausiuoju Kunigu, nes Jėzus yra tikrasis Mišių aukotojas. Ant arnoto nugarinės dalies turėtų būti kryžius – Kristaus pergalės ženklas, nes kryžiumi Jėzus nugalėjo mirtį ir nuodėmę, o šv. Mišios būtent ir yra Kristaus aukos ir pergalės sudabartinimas, kuriame ir mes visi turime puikią galimybę skirti savo dalį. Minėtas kunigas A. Šmemanas dar paantrina: „Tai rūbas dengiantis visą žmogų, kaip srovė malonės, džiaugsmo, taikos ir grožio, naujo kosmoso, Dievo Karalystės, dovanota mums Kristaus, kuria Jis mus, nuodėmių ir ligų apnuogintus, gaubia“ (Ten pat).
Žvelgdami į liturginius rūbus nuolat sau priminkime, kad jie rodo dvasinę mūsų tikrovę, nes mes esame Kristaus keičiami, kad būtume panašūs į Dievą.
Tikiuosi, buvo naudinga ir malonu sužinoti.
Kunigas Arūnas Simonavičius
