,,Bus visados grįžimas! Bet kur?” (J. Degutytė)

Sugrįžta nukirstas medis.

Išdžiūvęs upokšnis sugrįžta.

Sugrįžta užžėlęs takelis,

O tuo takeliu – ar ne aš?

(Just. Marcinkevičius)

                  Sugrįžti į savo vaikystę, į savo jaunystę šį kartą pakvietė šilavotiškius šeštoji Jono Mikučiausko knyga ,,Išskridę grįžta prisiminimuose“ (2014 m.).

                  Ankstesnės šio darbštaus šviesuolio, kraštotyrininko knygos, parengtos kartu su ištikimomis bendradarbėmis Virginija Maščinskiene ir Danute Dainiene, tai: ,,Radušio pušų paunksmėj“ (2002 m.), ,,Šviesos srautu prabėgti šį pasaulį“ (2005 m.), ,,Nuo Palių iki Mikalinės“ (2008 m.), ,,Mano gimtinė – Šilavotas“ (2011 m.), ,,Nutilę kaimai“ (2013 m.).

                  Kas skatina tokį autoriaus produktyvumą, tokį karštą skverbimąsi į gimtojo krašto istoriją? Ar ne protėvių dvasia? Pirmieji Mikušauskai Jurgis ir Jonas minimi tarp keturių pirmųjų Šilavoto krašto gyventojų 1782 m. archyvuose. Taigi tos protėvių dvasios, gyvenančios Šilavote jau tris šimtus metų, turėjo prabilti savo provaikaičio lūpomis, atmintimi, širdimi.

Visoms J. Mikučiausko knygoms būdingas gyvas, emocingas, tikslus ir glaustas pasakojimas – apmąstymas.

Jo ,,metodą“ galbūt galėtume apibūdinti kaip ,,fenomenologinį permeneutinį“, siejantį objektyvumą su subjektyvumu. ,,Fenomenologija ir ja besiremianti permeneutika atmeta klasikinę priešpriešą tarp objektyvumo ir subjektyvumo, tarp mokslo ir patirties, tarp beasmeniškumo ir hiperasmeniškumo, tarp ,,objektyvaus pasaulio ir mąstančio, jaučiančio subjekto, tarp nesuinteresuoto tiriamų dalykų aprašinėjimo ir impresionistinio santykio su pasauliu, kur svarbiausia ,,aš“ pojūčiai, jausmai, įspūdžiai“ (V. Daujotytė. ,,Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę“, Metai, 2014 m., Nr. 8– 9, p. 108).

Tai turbūt dėl šitokio ,,metodo“ Jono Mikučiausko knygos lengvai, džiaugsmingai skaitomos, gyvai aptarinėjamos, o šilavotiškių laikomos savo krašto enciklopedija ir dvasinės stiprybės šaltiniu.

Štai ir šioje šeštojoje knygoje trykšta tie gaivūs meilės ir pasididžiavimo savo krašto žmonėmis šaltiniai.

Glausti, tikslūs, šilti ir pagarbūs pasakojimai apie Šilavoto mokyklos, 2002 m. atšventusios savo įkūrimo šimtmetį, auklėtinių gyvenimą ir darbus suskirstyti į tris pagrindines dalis: ,,Pradinės mokyklos ir progimnazijos laikotarpis“ (1902–1957), ,,Vidurinės mokyklos laikotarpis (1957–1972), ,,Laikotarpis po vidurinės“. Dar įdomūs ir labai reikšmingi skyreliai ,,Dvynukų dinastija“ ir ,,Jaunoji karta“, teigiantys optimistinį požiūrį į ateitį – nenyksta Lietuva, tobulėja jos žmonės.

Knygoje tiesiog džiaugiamasi žmonėmis, jų doru prasmingu gyvenimu, nuveiktais darbais.

Štai pirmajame skyriuje pirmasis pasakojimas skirtas Prienų krašto muziejaus įkūrėjai, kraštotyrininkei Antaninai Aleknavičienei, iš Sarginės kaimo pirmuosius žingsnius į mokslą žengusiai Šilavote. Be savo tiesioginio pedagoginio darbo, A. Aleknavičienė dirbo kultūros srityje: būdama Kašonių mokyklos direktore, organizavo tautinių šokių būrelį, dirbdama Švietimo skyriaus inspektore, sukūrė mokytojų chorą ,,Rytas“, muziejuje subūrė dainininkių ansamblį ,,Marginys“, leido kraštotyrines knygas. Ir būdama pensijoje neatsisako parengti vis naują knygą. Jau laukia gal keturioliktoji jos parengta spaudai knyga apie Birštono žmogų – karininką ir politinį kalinį Aleksą Žiūką.

Šilavote mokslą pradėjo nusipelniusi Lietuvos mokytoja Aldona Degutytė, parašiusi knygą apie savo gimtąjį kaimą ,,Kur tekėjo Šlavanta“ (2009 m.).

Čia mokėsi ir Kostas Algirdas Aleksynas, filologijos mokslų daktaras, lietuvių tautosakos tyrinėtojas, apdovanotas Lietuvos nacionaline mokslo ir J. Basanavičiaus premijomis.

Šitą skyrių praturtina ir pačių aprašomųjų atsiminimai: Stasės Krūvelytės-Marčiukaitienės, Antano Krūvelio, Elvyros Paplauskaitės- Kalinkevičienės tekstai. Sesuo ir brolis Krūveliai – mokytojasi humanitarai, žinomi savo krašte, o E. Kalinkevičienė – fizikos mokytoja ekspertė, parašiusi du fizikos uždavinių vadovėlius.

Fizikos mokslininkai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai broliai Juozas ir Algis Petkevičiai, agronomai, kolūkių kūrėjai Juozas Petkevičius, Algis Senavaitis taip pat šiame skyriuje aprašyti su pagarba ir empatija.

Su liūdesiu pasakojama apie politinius kalinius Viktorą Baltrušaitį ir Vytautą Juodsnukį, kuris, iš tremties grįžęs, parašė dviejų dalių knygą ,,Suvalkijos partizanų takais“ (2000–2012 m.).

Iš viso šis skyrius supažindina skaitytoją su dvidešimčia iškilių Šilavoto krašto žmonių.

,,Vidurinės mokyklos laikotarpio“ skyriuje pateikiami visų penkiolikos laidų sąrašai. Pirmąją laidą 1958 m. baigė 19 mokinių. Juos auklėjo mokytoja Vanda Aukščiūnaitė.

Iš aštuntąją klasę pradėjusių 28 mokinių vienuoliktoje (tada baigiamojoje) liko 11 mergaičių ir 8 berniukai. Aštuoni šios laidos abiturientai baigė aukštuosius mokslus, o jauniausias klasės vaikinas Modestas Juozas Vilkas apgynė fizikos mokslų daktaro disertaciją.

Pateikiami Danutės Zieniūtės- Baužienės atsiminimai. Pirmiausia apie auklėtoją: ,,Mūsų auklėtoja – reto talento ir darbštumo mokytoja <…> Nekantraudami laukdavome jos vedamų istorijos pamokų ir valandėlių. O kokius spektaklius su mumis ruošdavo! <…> Auklėtoja vadovavo turizmo būreliui, ir kasmet keliaudavome ne tik po savo apylinkes, bet ir į tarprajoninius sąskrydžius – visur pėsčiomis“ (p. 38).

D. Zieniūtė prisimena ir to pokario laiko baisumus: ,,Girdėjau šūvius naktį ir rytą, kai buvo puolamas Šilavoto stribynas, nes kulkos lėkė ir pro mūsų sodybą. Mačiau nušautus ir pamestus prie šventoriaus partizanų kūnus, dalyvavome nužudytų Kazlos ir Kareivos laidotuvėse <…> Į mūsų namus ateidavo naktimis vieni, dienomis – kiti. Visų reikėjo bijoti. Mums, vaikams, buvo prisakyta nieko nekalbėti nei su vienais, nei su kitais“ (p. 39).

Prisiminimų autorė baigė aukštąją pedagoginę mokyklą ir visus 43 metus išdirbo Kelmės r. Paprūdžių mokykloje – iš pradžių mokytoja, paskui vadove, apylinkės deputate, kaimo bendruomenės pirmininke. Užaugino tris vaikus: dukra – gydytoja, sūnūs – pedagogai.

Apie fizikos mokslų daktarą Modestą Juozą Vilką sužinome, kad dar mokyklos suole ,,radijo aparatą galėjo surinkti užrištomis akimis“. Studijuodamas Kauno politechnikos institute, ,,dalyvavo studentų mokslinės draugijos veikloje, ruošė ir skaitė pranešimus seminaruose ir konferencijose“. Dirbo Energetikos problemų tyrimų institute. ,,Prieš jį atsivėrė visų laboratorijų durys, galėjo naudotis sudėtingiausiais prietaisais ir atlikti įvairiausius bandymus. Darbo rezultatus skelbė įvairiuose Lietuvos ir Tarybų Sąjungos techniniuose leidiniuose. 1986 m. apgynė disertaciją, ir jam suteiktas technikos mokslų daktaro vardas“ (p. 40–41).

Skyrelyje ,,Aržuolaičių dukros“ sužinome apie buvusio direktoriaus Justino Aržuolaičio, dirbusio Šilavote 1953–1956 m., perorganizavusio septynmetę į vidurinę mokyklą, keturias dukras, visas įgijusias aukštuosius mokslus. Irena, baigusi Vilniaus universitetą, tapo ekonomiste ir dirbo Mokslų akademijos Ekonomikos institute moksline bendradarbe. Julija, baigusi universitete Fizikos- matematikos fakultetą, dirbo MA matematikos institute, Ina baigė Medicinos institutą ir tapo provizore, o Bijolė tapo inžiniere.

Antrąją Šilavoto vidurinės mokyklos laidą baigė 19 mokinių: 12 mergaičių ir 7 berniukai. Klasės auklėtoja – fizikos mokytoja Konstancija Zieniuvienė. Iš devyniolikos vienuoliktokų dvylika baigė universitetus, septyni įgijo technikumų baigimo diplomus. Tai tikrai puikūs rezultatai. Šios laidos garsenybė – Antanas Petrušauskas inžinierius, ,,hidrogeodezinės ekspedicijos vadovas“, kuris projektavo ne tik Šilavoto žuvininkystės tvenkinius, bet vadovavo ir ,,hidromechaninių įrenginių“ statyboms Jemeno ir Sirijos arabų respublikose. Ketverius metus išdirbęs ,,saulėtose, vandens ištroškusiose šalyse“, pamėgo tolimus kraštus. Yra apkeliavęs Australiją, Singapūrą, Malaiziją, Kubą.

Algimantas Kamičaitis, įgijęs miškininko ir ekonomisto specialybes, tapo mokslininku publicistu, rūpinasi medžioklių organizavimu, žvėrių apsauga, selekcija. Šiais klausimais išspausdino daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių ne tik respublikos, bet ir užsienio žurnaluose.

Ypatingas likimas teko šios laidos lietuvių kalbos mokytojai Marytei Juodsnukytei, kuri, baigusi Pedagoginį institutą, gavo paskyrimą dirbti ,,už grotų“, kur mokosi nuteistieji. Pasakojimą apie ją autorius užbaigia jautriais žodžiais: ,,Dauguma mokytojų įvairiausiomis progomis išgirsta iš buvusių mokinių daug padėkos žodžių. Tu, Maryte, jų gal daug neišgirdai. Tad leisk man, nors pavėluotai, pasakyti ačiū už tai, kad parodei suklydusiems žmonėms, jog gyventi galima ir kitaip, kad reikia mokytis iš klaidų ir įprasti nugalėti sunkumus“
(p. 47).

Trečiąją laidą baigė 16 mokinių: 10 mergaičių ir 6 berniukai, tarp kurių ir šios knygos autorius. Savo prisiminimus pradeda vaizdingu pasakojimu apie susitikimą savo sode, prie bičių avilių, su buvusia mokyklos direktore (1956–1965 m.) Marija Leonavičiūte, išleidusia septynias abiturientų laidas, išvedusia mokyklą į pirmaujančių gretas rajone tiek aplinkos, tiek mokslo pasiekimų srityje. Daug gražių žodžių skiria istorijos mokytojai, klasės auklėtojai Onai Mikalauskaitei, kuri auklėjo ,,ne moralizuodama“, o ,,duodama kiekvienam įpareigojimą, už kurį turėdavome reguliariai atsiskaityti“ <…> Mus mokė atsakingumo, skatino domėtis politiniais įvykiais <…> Įkūrė kraštotyros muziejų. Į kraštotyrinį darbą buvo įtraukti ir mokiniai, kurie rinko įvairiausius rakandus <…> Greitai buvo surinkti šimtai eksponatų, kuriems reikėjo parašyti metrikas <…> Jos vadovaujami turistai buvo vieni stipriausių rajone, du kartus atstovavo rajonui respublikiniuose sąskrydžiuose“ <…> Skatino augti ir tobulėti, ji nevaržė mūsų iniciatyvos. Visi mus mokę mokytojai nuolat primindavo, kad net didžiausi pasaulio genijai mokėsi ir tobulinosi visą gyvenimą. Tų patarimų neužmiršę, kėlėme kvalifikaciją, keli klasės draugai įgijo du aukštuosius mokslus arba turi po kelias specialybes“ (p. 49).

Autorius didžiuojasi, kad viename suole sėdėjo su Antanu Sakalausku, tapusiu A. Stulginskio (LŽŪ) universiteto docentu, Mašinų katedros vedėju, mokėsi su habilituotu fizikos mokslų daktaru, profesoriumi Aldonu Skuču.

Autoriaus prisiminimus papildo mokytoja Marija Baltrušaitytė-Ruseckienė, įgijusi ,,tris pedagoginio išsilavinimo diplomus: du aukštesniojo ir vieną aukštojo mokslo“. ,,Galiu mokyti pradinių klasių vaikus, dėstyti etiką ir tikybą arba dirbti specialiąja pedagoge ir logopede“, – rašo ji. O pedagogo profesiją pasirinkusi gal dėl to, kad jos dėdė Viktoras Baltrušaitis buvo mokytojas, nukentėjęs nuo KGB raudonojo teroro. „Aš, gerbdama jo atminimą ir tragišką gyvenimą, pasižadėjau įgyvendinti dėdės pasirinktą svajonę <…> Mano gyvenimo credo – pastovumas, užuojauta žmogui, meilė Tėvynei“(p. 50).

Dar atsiminimus papildo jaudinantys Teresės Salomėjos Juodsnukytės, medikės – felčerės, prisiminimai – pasakojimas apie mokytoją Oną Aržuolaitienę, puikiai išmokiusią matematikos, nors griežtą, bet motiniškai rūpestingą pedagogę, apie auklėtoją O. Mikalauskaitę, direktorę M. Leonavičiūtę. Prisimena, kaip buvo verčiama tapti pioniere. ,,Tėvai nesirašė į kolūkį, rėmė ir maitino ,,miško brolius“. Mano šeima taip pat turėjo ryšių su partizanais. Kaip aš galėjau būti pioniere?“ (p. 51). Iš darbo patirties prisimena įvykį, kai ,,greitojoje mašinoje“ teko priimti dvynukių gimimą. Pagalba, suteikta ligoniui ekstremaliomis sąlygomis, išgelbėta gyvybė ,,šildo ir džiugina širdį“ <…>, ,,neleidžia nusivilti profesija“ (p. 52).

Ketvirtąją laidą 1961 m. baigė 10 mokinių: 5 berniukai ir 5 mergaitės. Klasės auklėtojas – matematikas, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, Petras Eidukevičius.

,,Du šios laidos abiturientai baigė Vilniaus dailės institutą, du savo gyvenimą susiejo su medicina, trims patiko pedagogo profesija“, – taip lakoniškai nusakomi šios laidos pasiekimai. Daugiau sužinome apie Kazį Gylį, kuris įgijo dvi profesijas: Vilniaus kultūros mokykloje įgijo režisieriaus diplomą, o Vilniaus dailės institute po penkerių metų baigė Meno istorijos ir teorijos fakultetą. Ilgai dirbo Lietuvos dailės muziejuje ir Lietuvos kultūros ministerijoje meno reikalų valdyboje. ,,Aplankė daugelio pasaulio šalių parodų sales, organizavo ir pristatė Lietuvos dailininkų parodas <…> Šiuo metu padeda organizuoti dailininkų stovyklas, kuriose ir pats išbando savo gebėjimus drožinėdamas“ (p. 58). Glaustas žinias papildo K. Gylio prisiminimai apie mokyklą. Įdomu, kad tremtinio vaikas, atėjęs į VIII klasę iš ,,rusakalbės mokyklos“, bodėjęsis ideologizuotu lietuvių literatūros dėstymu, labiausiai vertino komunistės, rusų kalbos mokytojos, pagarbą mokiniui, ,,domėjimąsi kiekvieno iš mūsų reikalais“ (p. 59). Tai buvo puiki pedagogė Irena Brazinskienė, be galo tvarkinga, kruopšti ir drąsi mokytoja, mokėjusi kiekvieną tarsi rentgenu peršviesti ir teisingai, kartais šmaikščiai įvertinti. Ji greitai buvo perkelta į Jiezno vidurinę mokyklą.

Didelių pasiekimų dailės srityje pavyko įgyti Juozui Algirdui Pilipavičiui, kuris ,,pasuko vyresniojo brolio Romo pėdomis“ ir įgijo sienų tapybos restauratoriaus specialybę. Kvalifikaciją kėlė Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Yra aukščiausios kategorijos restauravimo ekspertas, Dailės akademijos profesorius, Paminklotvarkos katedros vedėjas. ,,Per kūrybinį laikotarpį nutapė apie 500 paveikslų, surengė 7 personalines parodas. 1999–2004 m. dirbo kultūros ministro patarėju“ (p. 60).

Mokytojų tremtinių sūnus Kostas Dlugauskas – taip pat šios laidos šviesulys, mokęsis ir karo tarnybos metu Leningrado technikos akademijoje, ir, grįžęs iš tarnybos, – Kauno politechnikos institute, tapęs transporto inžinieriumi. Dirbdamas Kauno autobazėje vyr. inžinieriumi, ,,Kostas rodė tvirtą valią, pareigingumo ir darbštumo pavyzdį, buvo nepakantus apsileidėliams ir tinginiams“ (p. 60).

Penktąją laidą 1962 m. baigė 9 mokiniai: 6 mergaitės ir 3 berniukai. Klasės vadovė – lituanistė Marija Vitkauskaitė. Penki šios laidos abiturientai baigė aukštąsias mokyklas, keturi – technikumus.

Glaustas žinias apie buvusius klasės draugus pateikia medikė Danutė Elvikaitė. Jos bendraklasiai – inžinieriai, pedagogai, žemės ūkio darbuotojai. Pasakojimas apie šią laidą ir baigiamas lakoniškai: ,,Prisiminę mokyklinius metus su Danute, nutarėme, kad penktosios laidos abiturientai rado savo vietą gyvenime ir drąsiai visi gali ištarti: ,,Gėdos mokyklai ir gimtajam kraštui nepadarėme“ (p. 61).

Šeštąją laidą 1963 m. baigė 10 mokinių: 6 mergaitės ir 4 berniukai. Klasės auklėtoja – Magdutė Kuzmickaitė. Šios laidos išskirtinė asmenybė – Kazys Brūzga, pirmasis sidabro medalininkas, kurį ilgiausiai ir kalbina autorius, stebėdamasis, kad, būdamas eruditas, didelių mokslo aukštumų jis taip ir nepasiekė. ,,Kazys tiesė kabelius, pervyniojo variklius, remontavo automatinius jungiklius. Visur buvo laukiamas ir gerbiamas, turėjo protingą galvą ir auksines rankas“ (p. 65).

Donatas Seilius, baigęs LŽŪA Mechanizacijos fakultetą, užėmė atsakingas pareigas Prienų savivaldybėje – buvo pirmininko pavaduotojas, vėliau – Balbieriškio spirito gamyklos direktorius, kredito unijos ,,Prienų taupa“ direktorius.

Juozas Dlugauskas, baigęs KPI Mechanikos fakultetą, dirbo Panevėžio SRT mechanizacijos baro vyresniuoju inžinieriumi. Dabar vadovauja UAB, kuri stato ir remontuoja namus.

Septintąją laidą baigė 8 mokiniai: 4 mergaitės ir 4 berniukai. Klasės auklėtoja – O. Mikalauskaitė. Apie šią laidą autorius rašo liūdnai: ,,… buvo ne tik mažiausia mokyklos istorijoje, bet ir pati nelaimingiausia. Vieniems Aukščiausiasis pagailėjo sveikatos, kitiems nesisekė šeimyninis gyvenimas, kitiems nerimą kėlė kitos problemos“ (p. 68). Plačiau rašoma apie Rasutę Elvikaitę, vokiečių kalbos mokytoją, Romą Gustaitį, lietuvių kalbos mokytoją, Marytę Mieldažytę, pradinių klasių mokytoją, kuriuos persekiojo mirtis…

Garsus mokyklos deklamatorius, įvairių konkursų prizininkas Vidas Tylius, toliau mokytis negalėjo – tapo ,,Energoremonto“ darbininku, važinėjo po visą Tarybų Sąjungą remontuoti šiluminių elektrinių.

Tremtinių vaikas Juozas Zienius tapo karininku. Atsisakęs karinės tarnybos, dirbo ,,Centrolito“ gamykloje, įsigijo aukščiausią šaltkalvio-remontininko kategoriją.

Daug laimingesnė buvo aštuntoji laida, kurią 1965 m. baigė 13 mokinių: 6 mergaitės ir 7 berniukai.

Apie šią laidą prisiminimus rašo žemės ūkio specialistas, agrarinių mokslų daktaras Antanas Marcinkevičius. Jis džiaugiasi, kad iš 13 mokinių net penki įstojo į Žemės ūkio akademiją, du – į Pedagoginį institutą, vienas – į Kūno kultūros institutą, vienas – į Vilniaus universitetą, vienas – į Kaliningrado aukštąją karinę inžinierinę mokyklą, trys mokiniai pasirinko technikumus. ,,Mums visiems pasisekė stojamieji egzaminai, ir visas ,,velnio tuzinas“ 1965 m. rugsėjo pirmąją pradėjome mokytis ten, kur buvome suplanavę. Už tai mes esame dėkingi buvusiems mokytojams, kurie gerai mokė, auklėjo ir išleido į gyvenimą. M. Vitkauskaitė, O. Mikalauskaitė, M. Pilienė, G. Viliušytė – mokytojos, kurios be jokio riksmo, barnių sugebėdavo pavergti savo valia…“ <…> Atskirai norisi paminėti mokyklos direktorę Marytę Leonavičiūtę. Ji dėstė chemiją, buvo reikli ir griežta. Po tokių chemijos ,,treniruočių“ buvo lengva per stojamuosius ir mokantis akademijoje. Direktorės vadovaujamoje mokykloje visada buvo tvarka, švaru ir šilta. Graži mokyklos aplinka. Visur žydėjo gėlės <…> Mokiniai ne tik patys kūrė gražią mokyklos aplinką, bet ir talkino ruošdami patalpas naujiems mokslo metams. Todėl ir stengėmės kuo geriau išsaugoti savo klasės sienas, suolus ir kitą inventorių“ (p. 74).

Dar pateikiami karininko, Lietuvos kariuomenės kūrėjo Antano Griškos atsiminimai. Baigęs Kaliningrado aukštąją mokyklą aukso medaliu, pasirinko Kauną, bet teko vykti į Užkaukazę. Mokėsi Maskvos Kuibyševo akademijoje, po to tarnavo šiaurėje: Murmanske, Archangelske. Nuo 1986 m. gavo paskyrimą į Vilnių, buvo inžinierinės mokyklos viršininkas. 1989 m. visas jėgas atidavė Lietuvos kariuomenės kūrimui. Buvo Krašto apsaugos departamento Inžinierinio-techninio skyriaus viršininku.

Gausiausių laidų (devintosios – 20 mokinių, dešimtosios – 21 mokinys, vienuoliktosios – 30 mokinių) gyvenimas susietas su legendinių mokytojų Danutės ir Zenono Zepčikų veikla. Išsamiausius atsiminimus apie šių mokytojų darbą ir vienuoliktosios laidos abiturientų likimus pasakoja Aldona Ruseckaitė, bene žinomiausia respublikoje šilavotiškė poetė, rašytoja, Maironio literatūrinio muziejaus direktorė, išleidusi 11 knygų (5 poezijos ir 6 prozos), parašiusi daug mokslinių straipsnių, susijusių su muziejininkyste.

Bet jau turbūt neįmanoma viename straipsnyje aprėpti visų atsiminimų platumų ir grožio. Reikia palikti skaitytojui malonumą susipažinti su daugeliu kitų reikšmingų, respublikoje žinomų žmonių, kaip poetas Gintautas Dabrišius, išleidęs per dešimt poezijos knygų, kaip Danguolė Dabrišiūtė-Lincevičienė, įkūrusi unikaliausią Lietuvoje Šilavoto „Davatkyną“, kuriame vyksta dailininkų plenerai, poezijos pavasarių, knygų pristatymo ir kitokios reikšmingos šventės. Petras Dabrišius unikalus įkurtu žvėrių muziejumi, sodu Telšių rajone Eigirdžių girininkijoje, parašęs dvi knygas ,,Kiaunių medžioklė“ ir ,,Vilko kailyje“.

Ir paskutiniai skyriai ,,Dvynukų dinastija“ ir ,,Jaunoji karta“ stebina autoriaus atminties fenomenalumu, meile kiekvienam net mažiausiam žmogui, kurį jis tarsi paglosto savo prisiminimais.

Skaitytojas susidarys įspūdį, kad Šilavoto kraštas – šventa žemė, išugdžiusi gražiausią pulką dorų, darbščių, talentingų, daug tėvynei nusipelniusių žmonių, ir pajus didelį skaitymo malonumą, susipažindamas su daugelio atsiminimų fragmentais, parašytais sklandžia, vaizdinga gimtąja kalba.

Tad su didžiausia pagarba ir dėkingumu lenkiamės šių atsiminimų autoriui, linkėdami kuo geriausios sveikatos, džiaugsmo ir laimės prasmingai darbuojantis savajam krašte!

A. Adamonienė

2014 – 09 – 01

P.S. Manyčiau, kad ši atsiminimų knyga tobula, nesiekianti nuobodaus biografinio išsamumo, pasakojanti ne tik ką, bet ir kaip, kokiomis aplinkybėmis, sužinojo apie čia prisimenamus asmenis. Autorius tarsi vedžioja skaitytoją po Šilavoto žemę, kviečia apsilankyti kartu su juo vieno ar kito sodyboje, pamatyti, koks gražus ir prasmingas bei džiugus yra jų gyvenimas gimtajame krašte.

Tad knyga tikrai teigia gyvenimo džiaugsmą ir optimizmą.

Dar maloniai stebina autoriaus tekstas. Atsiminimai rašomi pagal principą: ,,Kas gera, prisiminkime, kas bloga – lai išblės“. Arba: ,,De mortuis aut bene, aut nihil“ (apie mirusius – šiuo atveju nebedirbančius – arba gerai, arba nieko). Tarsi prisimenamas ir J. Baltušio pasakymas: ,,Ne viskas ir rašančiajam galima“… Deja, dabar daugelis atsiminimų autorių šių principų nesilaiko ir aprašomuosius ,,apmėto sukirmijusiais neapykantos vaisiais“, anot Just. Marcinkevičiaus.