Renkame geriausią 2013 metų poezijos knygą
Dovilės Zelčiūtės „Džiuljetos suknelė“ (2013 m.), palyginti su V.Gedgaudo „Tamsėjančia juoda“, lengva knygelė, kurią gali perskaityti vienu dviem prisėdimais. Ir metaforų dugnas čia nesunkiai įžvelgiamas. Lyrinis „aš“ – laimės vaikas: abu tėvai – aktoriai, pats lyrinis subjektas irgi kalba Šekspyro personažų lūpomis ir žodžiais – vadinasi, patyrė džiaugsmą vaidinti, persikūnyti, jausti ir mintyti su milijonais kitų asmenybių. Tvarkinga, vientisa knygelė, pilna moteriškos laimės atšvaitų su trupučiu abejonių ir baimių: „O labiausiai nusvarina rankas abejonės ir baimė <…>, kad gimdymas ir mirtis pagaliau mums baigtųsi laimingai“.
Dar lyrinis subjektas yra laimingas, kad turi dvi scenas: teatro ir eilėraščio, kuriose skirtingais būdais gali išreikšti savo „aš“: „Tik eilėraščio scenoje / galiu būti iš tikrųjų – / ne aš.“ Vis dėlto bene didžiausia laimė lyriniam „aš“ – meilė. „Visa moteriškė sutelpa žodyje meilė“ (S. Nėris): „Pažiūrėk, kaip mes švytime, / kai žvelgiame / vienas į kitą“…
D. Zelčiūtės lyrinis „aš“ patvirtina Just. Marcinkevičiaus maksimą: „ myli – esi“: „Tuoj ištarsime – labas rytas / ir įsitikinsime – esame.“ Nors lyrinis subjektas gyvena meno terpėje – teatre ir poezijoje, – tačiau, atrodo, labiausiai vertina realybės džiaugsmą: „Priimu tik tuos realybės / žaibelius / Be scenos!“
Taigi visai „nieko sau“ ta D. Zelčiūtės poezija, ir ta „Džiuljetos suknelė“ nėra „suplyšusi“, kaip teigia kritikė D. Kuzminskaitė, siūlydama, kaip nors užlopyti tą skylę Džiuljetos suknelėje, pro kurią kartais beveik nepadoriai švysčioja autorės kūnas“ („Metai“, 2013, Nr.11, p.147). Man norėjosi priešingai: kad lyrinis „aš“ mažiau dangstytųsi scenos personažų monologais, gana hermetiškais, ir daugiau atvertų savo moteriškumą, jausmingumą, – nuo „vyriškos“ poezijos giliamintiškų samprotavimų dažnai pavargstame…
Ak, bet štai jauno poeto Artūro Valionio antroji knygelė „Apytiksliai trys“ (2012 m.), pirmoji „Skrendant nelieka pėdsakų“ (2003) išėjusi prieš dešimtmetį. Vadinasi, jaunas autorius pasižymi kantrybe, kaupia poetines galias ir jų lengvai nešvaisto. Bet knyga išėjo „lengva“, žaisminga, šmaikšti ir… gili, – kaip bebūtų keista! Prisirinkau daugybę poetinių perliukų, grakščiai suslėpusių lyrinio subjekto autoironiją, savęs teisimą ir kitokias įvairiausias emocijas. Štai keletas jų: „Sapnų grūdai / subyra į milžinišką / pražiotą snapą / Superego užmiega“ („Vietoj psichoanalizės“).
„Perkaitęs turbūt / kvailas drugys, suknutę / gėle palaikė“…
„Paukštyn / kilo vis / Pasidirbo sparnus“…
„Seniai žinoma: / kas bijo aukščio, / geriau tegu nežiūri / žemyn“…
Savo jausmingumą, romantišką pasaulėjautą mokama „sutramdyti“ kasdieniniais prozaizmais, bravūriška laikysena: „Ateis ruduo, po jo žiema šalta, / romantikai, / kaip ir kasmet, / romantiškai rašys: / į veidą jau alsuoja ta, / kuri akis užmerks / ir kojas mums išties / O man tai kas – nemirsiu da. / da neturiu tam reikalingos patirties“ (p. 50).
Ak, yra to „juodojo humoro“ ir daugiau: „Sveiki, palikite žinutę, / mane nušovė, tai atleiskit, kad / negaliu prieiti“…
„Aštrūs akmenėliai“ mėtomi ir į istorikų opusus ir memuarus: „Sugriovėme rūmus – / užplūdo gerumas“… (p. 25).
„Dalgis / gailėsis žolės / bet / kitaip negalės“ (p. 35).
„naudinga apsirikt ir / klysti, mėgdžiojant kolumbą“ (p. 40).
Šiaip ironiški pašmaikštavimai. Pavyzdžiui, frazeologizmą „šaukštai jau popiet“ keičia į „bet šakutės jau buvo po priešpiečių“. Skelbia visuotiną „išmintį“: „Jei jau gimei, / tai ir elkis ramiai“(p. 46). Ir, žinoma, jaunas žmogus negali nerašyti apie moteris ir meilę: „Gyvoji archeologija“/ „ – ką galima spręsti / iš moters plauko storumo? / – ką tik nori“ (p. 29).
„Žuvys tyli kaip žuvys / lyg vandens / į burną prisėmusios / arba kaip tik – kad / neprisisemtų / Moterys tyli visaip / įvairiai“ (p. 48). Bet gražiausias, originaliausias: „Rytais / esu laiškas: / užklijuoji lūpom akių vokus / žvilgsniu užanspauduoji / ir išsiunti / apsukęs kaskart tą patį ratą / grįžtu – / įtariu, tyčia / nenurodai adresato“ (p. 56).
Jausmas ir filosofija: „…suvokiam, kad / esam laimingi; / vienas rimtas darbas / ateinantiems metams / beliko: išmokti / jaustis tokiais“ (p. 75). „Buvom apgaubti mes šito <…> Rūko / Žinai, kad tai, kas nebegrįš, į atmintį nurūko?“… „Būt geriau, jei / pasiliktum / dėl viso gero / dėl viso pikto“ (p. 79)…
Labai įdomu ir lengva skaityti, nes ilgi eilėraščiai tarp trumpučių – aforistinių „negąsdina“, o ir jie sudaryti iš aforizmų, pašmaikštavimų. Bene ilgiausias – „trumpai apie dujas“ gal ir „išmintingiausias“. Čia filosofuojama: „Žemė, oras, vanduo, ugnis – keturios stichijos, apie kurias kartais diskutuojam, / yra niekas, palyginti su dujomis“ (p. 60). Ir šią maksimą autorius įrodinėja per visą ilgą eilėraštį: „Pyktis yra tik dujos, neviltis yra tik / dujos <…> Aš pilnas dujų, Aš juokingas, Nes Mano Pyktis irgi / Yra juokingas“ (p. 60).
Įdomus ilgokas eilėraštis „Skersvėjis“ – ambivalentiškai „autobiografinis“: „Kai dar buvau neekologiškas: celofanas, plastmasės gabalas, / stiklinis butelis, / dūlėjau ilgai“ (p. 84). Bet tas „dūlėjimas“ pasibaigė, atradus amžinąsias (?), grožio (?), gėrio (?) vertybes, galbūt pajutus giluminius saitus su gamtos amžinybe: „gavom šansą / susilygint su kitais / įstabiais dalykais iš tada: šerpetotu / jūros bangavimu, / saulėlydžių raudoniu kopose, šviežio / šalčio kvapu / suledėjusiuose sausio skalbiniuose, / išdžiaustytuose ant lygumų virvės“ (p. 85).
Gamtos, kaip kokios šventenybės, knygoje labai maža. Bet koks netikėtas grožis!
„vandeny ir mano akivaizdoj / atkakliai skandinasi gulbės <…> žalios baltijos jūros / mėlynas vanduo / primygtinai garankščiuojasi / į baltas putas“ (p. 32).
Ir trys Vilniaus peizažai:
„Vilnius / Anava, ten, tolumoj / miestas pareina / namo“ (p. 98)… „Iškilus šio / miesto barokas / negrabus debesų / beždžioniavimas“ (p. 43)…
„W (Vėlinės Vilniuje) Diena be mirties: / temstantis vėjas“…
Prie Vilniaus peizažo turbūt reikėtų priskirti ir ambivalentišką „einančiojo“ portretą ar autoportretą. Kaip ironiškai ir žaismingai čia „atskamba“ 17a.(?) religinės knygos „Broma, atverta ing viečnastį“ („Vartai atverti į amžinybę“) pavadinimas:
„Sulėtintas žengia senamiesčio / bromon. / Kad ton-atverton / ing viečnastį, / maža tikimybė.“(p. 97)…
Yra eilėraštis, kuris „paaiškina“ knygos pavadinimą „Apytiksliai trys“. Tai
„Samurajaus daina“:
„Mes buvom apytiksliai trys.
Du paklydo miške,
Aš namo parėjau.
Nes vienas lauke ne karys“ (p. 99).
Jeigu ir kiti jaunieji „samurajai“ tokie šmaikštūs, drąsūs, išmintingi, talentingi kaip tas, kuris „parėjo namo“ – džiaukimės – lietuvių poezija žydi!
Anarsija Adamonienė
