Prakalbinti Buvimo paukštį… (Poetės Stefos Juršienės jubiliejui)

„Ką Jūs veikėte per pastaruosius 20 metų?”- klaustų dainininkas Andrius Mamontovas. Poetė Stefa Juršienė atsakytų: „Kalbinau buvimo paukštį”:„Ką tu dabar galvoji, paukšti, išskleidęs vėjyje lengvus sparnus?”

Ir tas kalbinimas išsiliejo skaidria, žėrinčia poezijos upe. Per 20 metų – 10 eilėraščių knygų – giliai išgyventų, kruopščiai sukomponuotų, preciziškai, profesionaliai sueiliuotų.

20 metų liejasi ta grožio, gerumo, moteriško skaistumo, subtilumo, aukšto moralumo, mąslios ramybės, šviesiausios rezignacijos, susitaikymo su būtimi ir nebūtimi upė.

Prie jos vis lenkiamės, kai nusiviliame gyvenimu, kai ant ko pykstam. Joje ieškome paguodos, padrąsinimo, tikėjimo gėriu ir grožiu. Patikime, kaip sakė F. Dostojevskis, kad „grožis išgelbės pasaulį”.

Pirmasis rinkinys „Vakaro erškėtis” (1996 m.) – tarsi credo – prisistatymas. Pirmasis eilėraštis, nuaustas iš puošniausių metaforų, nusako lyrinio „aš” gyvenimo uždavinį – branginti kiekvieną dieną, gerumu ir meile apgaubti būtį ir buitį.

/Pro tankias metų vytis/ Išversiu švelnią giją/’Ir ausiu, ir mintysiu./Baltom dienų lelijom,/ Žaliom svajonių rūtom/ Minčių raštus kaišysiu…/ Iš atminimų rūko/ Išpinsiu skausmo kryžių/ Šiltom gerumo ringėm/ Ringiuosis meilės drobė–/ Pro būto laiko ringius,/ Pro sapną, pro tikrovę.

Antrasis ir trečiasis rinkiniai, pavadinti iškalbingom metaforom: „Akimirkos paukštis” (1999 m.), „Delčia virš liepos” (2001 m.), o taip pat ir ketvirtasis rinkinys „Kol tyla atsidus” (2002 m.) perteikia nuostabą pasauliui. Atrandamas grožis ne kur nors egzotiškoj šaly, nustebina ne Eifelio bokštas, Niagaros krioklys, bet kasdienine būties ir buities, gamtos detalė. Bet kaip sakė Arvydas Šliogeris, „jei tikrai pamatei kalvos liniją, Vermerio mergaitę, skaitančią laišką, ir jei nustebai, pamatęs tą būties fenomeną, tai tos nuostabos užtenka visam gyvenimui.”

Tokios nuostabos „angelų valandų”, randame daugelyje poetės eilėraščių. Charakteringiausias iš jų bene „ Angelų valanda” (rink. „Kol tyla atsidus”.

Iš kur tas/ saulėtekio langas./ varveklio ledokšnis/ kieme?/ Į tylų/ sapnuotąjį dangų/ nusvirus geltona delčia?/ Iš kur tas/ suaižytas balsas/ šermukšnių lietuj lapkrity? –/ Gėlių svajingiausiasis valsas,/ sušoktas galbūt per anksti?/ Iš kur pirmas virpantis laiškas?/ Kur ta angelų valanda?/ Širdy tartum pievoj vaikšto/ žolė atminimų akla (p.68).

Nustelbti ir apmąstyti kiekvieną būties fenoemną, giliau pažinti ne tik žmogų bet ir mikro pasaulį. „Mažųjų mįslės” – poetės mėgstamiausias ciklas. Iš tikrųjų, ką mums sako uodelis ar sraigė, ko moko bitė, kodėl atsidūstam, pasigėrėję plaštake. Koks grožis! Trapumas!

„Vienadienis pamišimas. Drugys”

Ilga kaip šimtmetis diena/ užmiega/ ant tavo perregimai lengvo/ sparno,/ Nutyla vėjas./ Paukštis nebegieda./ Bet ryt ir vėl bus,/ kaip daugybę kartų. / Tik tu nebekvėpinsi/ rausvo žiedo-,/ Kiti drugiai šokdins čia/ savo dieną…/ Kol ji atauš/ kaip laikinumo pėdos,/ nebūtimi paženklintos < — > / be sugrįžimo –/žmogaus ir paukščio,/ tavo brolio drugio…/Svaigus tas vienadienis/ pamišimas,/ užsimiršimas/virš aklos bedugnės!(p.69, „Vėjo žolės” (2006).

Apmąstyti ir moters dalią, susitaikyti su jai skirtu likimu.

„ Vien moteris –upė“

Ji– upė./ Jai skirta į jūrą tekėti./ Atrasti. Pamesti./ Ir vėlei tikėtis/ Išplaukti. Nuplaukti./ Nusekti. Žvilgėti…/ Kas rytą naujai,/ kaskart netikėtai/ saulėtekio žarų/ viltim pasitikti,/ smiltelę pakrantėj/ kaip ženklą palikti < — >/ Vien moteris – upė./ Jai jūra audrota/ žaibais atsišaukia,/ klaidindama protą. („Vėjo žolės” p. 19).

Ne tik apmąstyti būtį ir jos fenomenus, bet ir pasiryžti nepasiduoti “klaidinantiems protą” iššūkiams, sielvartui, nevilčiai, pasiryžti “svajonėm ir gerais darbais” puošti kiekvieną dieną. Tai rinkinio “Balandis pūgoje” (2007 m.) eilėraščiai: “Svajonėm ir gerais darbais”, „ Neturėti vėliavos baltos”.

Gyvenam svajonėm/ ir gerais darbais./ Ir laukimu stebuklo, kuris galbūt ateis,/ kai būsim jo/ tikrai verti ir atviri,/galį priimti jį/ protu ir širdimi< — – >/ Minčių ploniausias drobes/ išdžiaustome rytais/ ant smilgų nebylių,/ nubėgančių laukais (p.22.).

Neturėki/vėliavos baltos./ Niekad nesakyki:/ pasiduodu./ Už anos/ nepasiektos kalvos/ želmenėlis/ kalasi iš gruodo./ Jis ir sielos ledą/ sutirpdys < —>/ Viltimi atlieps tau/ vyturys/ dieną kažkelintą,/ nenuspėtą./ Už anos/ nepasiektos kalvos/ želmenėlis/ kalasi iš gruodo./ Neturėki/ vėliavos baltos,/ nesakyki niekad/ pasiduodu (p.120)

Ne tik nustelbti, apmąstyti, pasiryžti gėriui ir ištvermei, bet ir pasidžiaugti, iš tikrųjų gal svarbiausia pasidžiaugti pasauliu, būtimi, permainingu likimu, net netektimi moko rinkiniai „Ir niekas kaip viskas“ (2010m.), „Pūgos gėlė“ (2011m.), „Prakalbintoji upė“ (2012 m.)

Pirmiausia pasidžiaugti gamta, jos permainomis –atgimimu ir sunykimu. Kiekvienas metų laikas pražysta poezijos žiedais –žmogaus būties trapumo užuominom, aliuzijom.

Pagaliau ir rugsėjis/nulijo,/ nulašėjo/ šermukšnių karoliais./ Pasimiršo/ skaistumas lelijos,/ ramunės/ir lauko aguonos./ Jau kitokie žiedai/ laiko saujoj-/ tarp jurginų tik astros/ bešviečia -./ Vėjas blėstantį spindulį/ gaudo/ po ražieną rugelio/ ir kviečio. Pasišiaušęs/ miglotas rugsėjis/ mums be žodžių/ kažin ką dar sako…/ O šermukšniai,/ krauju nulašėję,/ stovi tylūs/ ant rudenio tako. („Ir niekas kaip viskas“, p.87)

Gamta – didžioji mūsų mokytoja, mūsų paguoda, tikroji Dievo užuojauta žmogui.

Dar vienas dainuojantis credo, kupinas spinduliuojančio liūdesio „Oi griežle, griežlele mano,/ kur buvai šią vasarėlę“.

Gyvenu paprastai –/ kaip griežlė rugiuose. Mirksta mano plaukai/ naktimis rasose.

„Lankoj, lankoj šienelį grėbiau,/ Už arklio pėdos tupėjau,/ pro pradalgėlę žiūrėjau.,“

Smilgų lizdą ardys/ kaip kasryt paryčiais,/ kam užklius, kas išdrįs,/ kas tyla susižeis.

„Grėblys, grėblys man lizdą ardys.“

Raskilom žaižaruos/ mažos pėdos aušroj –/ Rugiuose aš, rugiuos,/ dainoje nebaigtoj./ Įprastai. Paprastai…/ Aš –griežlė rugiuose! / Mano dangūs žemai –/ varguose visuose. ( „Ir niekas kaip viskas“, p.207)

Bet džiaugsmingiausia knyga – sonetų vainikas „Pūgos gėlė“ (2011 m.) gal todėl, kad čia išdainuotas kūrybos džiaugsmas, kūrybos skrydis ir pergalė prieš gyvenimo pilkumą ir sielvartus. Kūryba pripildo gyvenimo geismo, energijos, polėkio, prasmės.

Gyvenimo geismu vėl susišildau/ lyg akmenėlis kelio pakrašty/ Ir audžiu dieną tarsi juostą ilgą,/ svaigstu žolės kvapu ir lietumi./ Ir sau kartoju: visko man užtenka,/ kad laiko tik nebūtų per mažai./ Kol Meilės dievas laiko mano ranką/.jaučiuos saugiai, kartais net tvirtai./ Tikiu palankumu gerųjų dvasių,/ įkvėpimu ir lemtimi tikiu./ Bet išpažįstu tai labai nedrąsiai,/ kai sentimentų upėje grimztu./ Kad aistros nenustelbtų vargšo proto,/ kuriu savy pasaulį išgalvotą. (p.26-6)

Rinkinyje „Prakalbintoji upė“ tas gyvenimo ir kūrybos džiaugsmas tarsi prigesęs. Bet, nors „nerimas su liūdesio akim vis atsitolinti negali“, lyrinis „aš“ drąsina save, kuria „pavasarį džiaugsmingą“ ir ieško laimės, ieško akimirkos džiaugsmo, būties pilnatvės stebuklo ir jį atranda pačiame ieškojime:

Ieškojimas laimės –/ saldus ilgesys < —>/ Kol dega krūtinėj/ troškimų liepsna,/ esi tartum vyno/ taurė sklidina./ Nebaisios nei vėtros,/ nei purvo klanai./ Jauties pakylėtas/ virš to, ką matai./ Akimirkų virsmo/ lengvumas svaigus/ beregint ištirpdo/ negandų ledu s- / ieškojimas laimės –/ tai laimė pati./ Kol ieškai, savaime/ laimingas esi.(p.84)

Iš tos dvidešimtmetį srūvančios poezijos upės, žaižaruojančios vaizdų grožiu, emocijų turtingumu, minčių gelmėmis ir liūdnoku optimizmu, išgriebiau tik keletą perlų. Kiekvienas ras šioje upėje jų daug daugiau ir pasiguos, ir užsikrės tuo būties džiaugsmu, ir susitaikys su savo lemtimi, ir pajus dėkingumą autorei, audžiančiai gerumo drobes, pražydinančiai užuojautos gėles kiekvienam: „Paimkit visi po leliją“.

Bene mėgstamiausias šios poezijos įvaizdis „lelija“. Tai galėtų būti grožio, gėrio, laimės, kūrybos džiaugsmo ir amžinybės įvaizdis. Juk šventųjų paveiksluose (Marijos, Juozapo), didikų herbuose (pvz. Pacų herbe) matome lelijas kaip amžinybės simbolius.

Linkime, kad mūsų mielos poetės poezija taip pat žydėtų „amžinybės lelijomis“ ir guostų visus, kam erškėčiuotas, „išskaudėtas“ gyvenimo kelias brangus.

Anarsija Adamonienė