Iš didelės meilės savo augintiniui
Praėjusį antradienį Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė papuošė jaunosios menininkės Gintarės Marčiulynaitės tapybos darbų paroda „Retrospektyva“. Parodos atidaryme dalyvavo būrelis meno gerbėjų, parodos autorės bičiulių ir draugų.
Galima pasidžiaugti, kad buvę mokiniai, kurie baigę studijas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, nepamiršta savo gimtojo krašto. Viena iš jų – Gintarė Marčiulynaitė, gimusi ir užaugusi Išlauže, o 2006-aisiais baigusi Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Gintarė dailės meno aštuonerius metus mokėsi Prienų meno mokykloje pas mokytoją Vladą Tranelį. Baigusi „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą, baigė Tapybos specialybės bakalauro ir magistro studijas. Gintarė dalyvauja įvairiose parodose, 2007–2009 m. dalyvavo tapybos pleneruose Vilkijoje, Mizaruose ir Nidoje. Yra surengusi tris personalines parodas. Paroda Prienuose – jau ketvirtoji.
Mėgstamos temos – peizažai ir šunys
Menininkės pamėgtos temos – peizažai ir šunys, tačiau svarbiausia – begalinė autorės meilė tam, ką vaizduoja. Jos paprasti ir nuoširdūs darbai užkariauja žiūrovų simpatijas.
Lyg pati sau iškeldama klausimą, kada pirmą kartą kilo mintis nutapyti šunį, Gintarė prisimena tai įvykus Prienuose, mokantis pas Vl. Tranelį. Vėliau – trečiame kurse Dailės akademijoje, o baigiamaisiais metais ši tema išaugo į diplominį darbą. „Ši tema atsirado iš didelės meilės savo gyvūnui ir iš rūpesčio, ką jis veikia, kai manęs nebūna“, – tęsė jaunoji dailininkė.
Anot dailininkės, tėvai pasakodavo, kad jos šuo miegodavo arba sėdėdavo prie lango ir laukdavo, kol grįš šeimininkė. Net neėsdavo, negerdavo vandens. Jo skausmą, jo liūdną nuotaiką dailininkė ir stengėsi perteikti drobėse. Augintinio tapybos tema dar neišbaigta. Gintarė pasiryžusi pabaigti pradėtus darbus apie augintinį, kurio, deja, jau nebėra…
Visi parodoje eksponuojami paveikslai – bakalauro baigiamieji darbai. Su ta liūdna gaidele autorė stengėsi visiems gyvūnų augintojams parodyti ir dar kartą priminti, kad gyvūnai yra asmenybės, kad jie tokie kaip ir žmonės – turi savo mintis, savo pasaulį, savo nuotaikas.
Gyvūnas ir žmogus – du pasauliai
Įstojusi į magistrantūrą, G. Marčiulynaitė toliau tęsė šią temą, tik jau ieškodama įvairesnių spalvų. Dailininkė savo darbuose analizavo gyvūno ir žmogaus santykių problemą, gyvūnų priklausomybę nuo žmogaus.
„Gyvūnas nėra palaidas, jis negali veikti ką nori. Jis yra priklausomas nuo žmogaus veiklos ir norų. Tarsi yra kažkokia riba, kurios gyvūnas negali peržengti, nes jį valdo žmogus. Būtent virvės ilgis apibrėžia šuns pasaulio ribas“, – pasakojo parodos autorė apie jausmus ir nuotaikas, kurias norėjo perteikti savo paveiksluose.
Parodoje jaunoji dailininkė pristato dvi darbų serijas. Vienoje serijoje ji bando gyvūno portrete perteikti laukimo būseną. Antroje serijoje iškeliama augintinio priklausomybės problema. Kiekvienoje drobėje matomas žmogaus šešėlis. Žmogaus buvimas nematomas, tačiau jis jaučiamas visuose darbuose. Ką reiškia šis išblukintas, tačiau neištrinamas žmogaus ir gyvūno ryšys, gali atsakyti tik pati autorė.
„Gyvūnas ir žmogus – tai du pasauliai. Jie gyvena kartu. Norėjau atkreipti žmogaus dėmesį, kad reikia gyvūnams duoti daugiau laisvės, nepamiršti jų pasaulio. Galiausiai gyvūnas yra kilęs iš natūralios gamtos, kurios beveik nebėra. Gyvendamas kartu su žmogumi ir būdamas nuo jo priklausomas, gyvūnas praranda susitapatinimą su gamta. Natūralią prigimtinę jo aplinką pakeičia civilizacijos aplinka: grindinys, šaltis, mašinų paliktos provėžos, kurios kažkur išsilieja, išnyksta… Geriausiai šaltį perteikia žiema, todėl darbuose – ir žiemos peizažas. Tyla, kuri dvelkia žiemos peizaže, – tai ramybės dykuma, šalta dykuma. Gyvūnas taip ir jaučiasi – tarsi gyventų dykumoje, – svarsto Gintarė ir priduria: – Nepamirškime gyvūnų. Tegul civilizacija jų nesuvalgo, tegul jie neišnyksta“.
Parodos autorę nuoširdžiai sveikino Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorius Džordanas Jogimantas Aksenavičius, parodą pristačiusi direktoriaus pavaduotoja Ligita Gediminienė. Centro direktorius pasidžiaugė, kad šiame kompiuterijos, greito bėgimo pasaulyje jauni žmonės kuria grožį, o kraštiečiai ir sugrįžta surengti parodas savose erdvėse.
„Gyvenimas be kūrybos kaip maistas be druskos“, – sakė Dž. J. Aksenavičius, linkėdamas Gintarės kūriniams iškeliauti į dar didesnes erdves ir kad jai sektųsi kurti.
Jaunajai menininkei sėkmės linkėjo ir susirinkusieji, dėkodami už jautrią, gerus jausmus žadinančią ir susimąstyti kviečiančią parodą.
G. Marčiulynaitės darbų paroda Prienų kultūros ir laisvalaikio centre veiks iki sausio 22 dienos.
Roma Sinkevičiūtė
