Ar laikas užgydo žaizdas?
Pirmadienį sukaks 23 metai nuo įvykių, kurie gyvi daugelio lietuvių širdyse. Sausio 13 d. visoje Lietuvoje vėl sužibės languose žvakutės, o prie kai kurių kultūros ir švietimo įstaigų vėl suliepsnos laužai.
Laužo liepsnos dabar daugeliui primena lėkšteles su šašlykais ar keptomis dešrelėmis, tačiau ši diena prieš daugiau nei dvidešimt metų sausio 13-ąją išgyvenusiems lietuviams reiškia kur kas daugiau.
Laužo liepsnos – tai žymiai daugiau nei dvidešimt metų ėjimo į laisvę ir kovos už nepriklausomybę. Tai – ir liepsna širdyje. Liepsna, kuri ne ruseno, o liepsnojo. Liepsnojo skaisčiai ir tvirtai, joks vanduo jau nebegalėjo jos užgesinti. Su šia liepsna žmonės kuždėjo apie laisvę, su šia liepsna jie rinkosi į mitingus, su šia liepsna jie tarė „Lietuva bus laisva“, su šia liepsna pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, su šia liepsna žuvo traiškomi tankų.
Kuris, to nematęs, dabar galėtų patikėti, kad žmonės, aplink televizijos bokštą važinėjant tankams, tratant kareivių automatų salvėms ir vežant sužeistuosius, garsiai skandavo tą patį – „Lietuva bus laisva“. Kuris tuo patikėtų? Kuris net negalvodamas vėl, ieškodamas bet ko, kas važiuoja, skubėtų prie televizijos bokšto, žinodamas, kad žmones puola ginkluoti kareiviai? Kuris, matydamas kraujuojančius sužeistuosius, tvoras ir medžius laužančius tankus, šautuvų buožėmis mušamus visus kelyje pasitaikančius, tvirtai atsistotų ir be baimės, be dvejonių ištartų – „Lietuva bus laisva“?
Sausio 13 d. nugalėjo ne ginklai, ne gąsdinimas, ne pažintys, ne Europa, ne NATO. Nugalėjo vienybė. Tokia paprasta vienybė. Niekam nerūpėjo, nei kokias pareigas užima šalia stovintis žmogus, nei jo turimi turtai, nei kokiai partijai priklauso. Nerūpėjo ir pavardė. Rankomis susikibę stovėjo visi – ir jauni, ir pagyvenę, ir valdininkai,ir šlavėjai. Ši vienybė nugalėjo 100 kartų didesnį monstrą.
Lietuva iškovojo laisvę nesigindama. Ji iškovojo laisvę aukodama savo sūnų ir dukrų gyvybes. Tomis dienomis mes praradome 14 gyvybių. Ne Lietuva, ne pasaulis, bet Mes praradome žmones, kuriems galėtume patikėti savo gyvybę. Nes už mūsų gyvybę jie atidavė savo. Tam, kad galėtume gyventi, miegoti, valgyti, džiaugtis, pirkti. Jų dėka mes savo vienybę dabar vadiname, rodos, ir kūdikiui suprantamu žodžiu „išpardavimas“. Nors keikiame valdžią ir net su ašaromis akyse pasakojam, kaip mes blogai gyvename, tačiau vienybę vis dar parodome. Vienybę apgulti parduotuves ir iš jų išnešti visas įmanomas prekes, net jei jų mums ir nereikia. Žinoma, už pinigus. Už tuos pačius pinigus, kurių neturime. Ko gero, ir su tokia vienybe dabar galime ką nors išgąsdinti. Greičiausiai išsigąstų Kinijos Liaudies Respublikos gamyklos, kad nespės kitai „vienybei“ pagaminti pakankamai prekių.
Pamirštame, kad ne pirkdami nuėjome tokį kelią. Prieš 23 metus mums nereikėjo spindinčių veidrodėlių, kokius Amerikos čiabuviams dalino Kolumbas, mums užteko vieno žodžio „Lietuva“. Už tą vieną žodį mes buvome pasiryžę kalnus nuversti, pastatyti miestą, išsaugoti gyvybę. Dabar visa tai nublanko. Nesusimąstome, kiek galėjo kainuoti mūsų laisvė. Plikomis rankomis prašydami laisvės sutikome agresorių kariuomenę ir paaukojome 14 aukų. Sausio 13 d. paliko randus dar ant 702 lietuvių kūnų. Čečėnija agresorių pasitiko kulkomis – tūkstančiai žuvusiųjų, tūkstančiai sužeistųjų. Ir iki šiol – nelaisvė.
Kiek gi verta laisvė? Mes žinome, kiek ji kainavo sausio 13 d. liudininkams. Tačiau dažnas to neįvertiname. Sausio 13 d. – tai laikas, kai galime prisiminti, kad esame gimę žmonėmis. Emigracija, dangoraižiai, kompiuteriai – tai ne Europos Sąjungos, ne politikų ir ne pinigų nuopelnas. Tai gynusiųjų televizijos bokštą, Seimo rūmus, visas radijo ir televizijos retransliavimo stotis, paštus, telefono ryšio stotis, savivaldybes nuopelnas.
Mantvydas Prekevičius
