Žvilgsnis aukštyn

Nors kalendorinė žiema jau beveik įpusėjo, tačiau dar nesulaukėme nei sniego, nei didelio šalčio. Meteorologų prognozuotos „šlapios“ šv. Kalėdos bei „balti“ Naujieji metai išsipildė tik pusiau – po Prienų apylinkes vis dar siaučia lietūs. Prastas oras trukdo ir norintiesiems pasižvalgyti po dangų. Šv. Kalėdos – ne tik religinė šventė, bet ir Saulės kelio Žemės danguje žemiausias taškas. Tris dienas pabuvusi žemiausiame taške Saulė vėl pradeda vis labiau kilti – tolti nuo horizonto. Pradeda ilgėti diena. Trumpėja ir laikas, kai norintys pasižvalgyti po žiemos naktinį dangų gali atrasti vis labiau už horizonto besislepiančius dangaus kūnus. O danguje šiuo metu atsiveria unikalus reiškinys – per dangų keliauja beveik visi Saulės sistemos dangaus kūnai. Tik Saulei pasislėpus už horizonto ir sutemus, pietiniame danguje, irgi netoli horizonto, išnyra visa vora planetų. Pietvakariuose pasislėpti už horizonto skuba Neptūnas, paskui jį – Mėnulio priešpilnis, pastarąjį vejasi Uranas. Nors šią trijulę nesunku surasti pagal Mėnulį, tačiau įžiūrėti Neptūną ir Uraną tikrai lengvai nepavyks. Tam trukdys ir Mėnulio atspindima Saulės šviesa, ir didelis atstumas iki šių planetų. Norint pamatyti abi planetas, teks į pagalbą pasitelkti teleskopą. Ir, žinoma, reikėtų paskubėti, nes paskutinis šios trijulės eilėje – Uranas vakaruose už horizonto pasislėps likus pusvalandžiui iki vidurnakčio. Neptūno reikėtų dairytis Vandenio žvaigždyno centre, į dešinę nuo Mėnulio, Urano – į kairę nuo Žemės palydovo, ties Žuvų žvaigždyno centru. Kol ši trijulė bando pasislėpti, rytuose puikuojasi tuoj po Saulės laidos pakilęs Jupiteris. Jį rasti nesunku. Tai dabar vienas ryškiausių naktinio dangaus kūnų. O rytuose – jis vienintelis. Nereikia pamiršti, kad žiemą Saulės kelias – ekliptika yra žemesnėje dangaus skliauto dalyje, todėl ir planetų reikėtų ieškoti žemiau. Ir norint pamatyti planetas – pasiskubinti jas stebėti. Ekliptika keliaujančios planetos, kaip ir Saulė, danguje pasirodo vis dar trumpam. Jupiteris danguje išbus ilgiausiai – iki pat aušros. Pakilęs Jupiteris keliaudamas Dvynių žvaigždynu paskui save atsiveda ir bendrakeleivį. Apie pirmą valandą nakties pateka ir po pusvalandžio virš horizonto jau pasirodo daugiausiai žmogiškųjų fantazijų apie nežemiškas civilizacijas sukeliantis raudonasis Marsas. Jį atrasti tikrai nebus sunku. Mergelės žvaigždynu keliaujančios ryškios raudonos planetos nepavyks sumaišyti su jokia kita žvaigžde. Turintieji gerą regėjimą turėtų pastebėti net planetos viršuje baltuojančią „kepurėlę“ – Marso ledynus. Daugiausiai diskusijų sukeliantis galimas gyvybės Marse įrodymas matomas net plika akimi. Leidęs pasigrožėti savimi, Marsas šiek tiek po ketvirtos valandos ryto paskui save atsitempia ir dar vieną įspūdingą šviesulį. Kartu su Svarstyklių žvaigždynu rytuose pateka ir žieduotasis Saturnas. Nors akylai stebint jo žiedus galima įžiūrėti ir plika akimis, neabejotinai, pasitelkus teleskopą jais bus galima pasigėrėti dar labiau. Jei turite didesnį teleskopą, būtinai pasikvieskite ir draugus, jie taip pat nusipelnė pamatyti šį grožį savo akimis. Ši trijulė – Jupiteris, Marsas ir Saturnas leis jais gėrėtis iki pat Saulės tekėjimo. Juos stebėti tikrai netrukdys jau už horizonto pasislėpęs Mėnulis. Tam sutrukdyti gali nebent oro sąlygos, vienų prieniečių manymu – rudeninės, kitų – jau pavasarinės. Storai debesimis uždengta ir vis dar nuo didesnės negu įprasta šilumos iškreipta atmosfera gali sutrukdyti ir teleskopais „ginkluotiems“ astronomams. Nors iki pat vasario mėnesio jokio reikšmingesnio meteorų lietaus nenumatoma, smalsuoliai, mėgstantys pasidžiaugti ir pasigirti krentančia žvaigžde, gali pabandyti sausio 9 d. naktį pasižvalgyti po šiaurinį nakties dangų. Lėtai krentančių meteorų, jei nelis, padalins Slibino žvaigždynas. Jie į Žemę turėtų kristi nuo pagrindinės žvaigždyno žvaigždės – Tubano (Thuban). Nereikėtų nusivilti, jeigu jų pamatyti nepavyks. Tubano dalinami meteorai sugrįš vasario 1 d. naktį, tai bus ir pirmasis vasario meteorų lietus. Žinoma, tai ne viskas, ką galite pamatyti danguje. Po Saulės laidos kartu su Jupiteriu pietryčiuose pakyla ir žiemos dangaus karalius – Orionas (Medžiotojas). Šis žvaigždynas yra vienas iš lengviausiai randamų žvaigždynų danguje. Pagrindinis jo akcentas – trys žvaigždės viduryje, sekančios viena paskui kitą. Jos dar vadinamos Oriono diržu. Senesniais laikais lietuviai Orioną vadino Šienpjovių žvaigždynu, 7 šienpjoviais, kūlėjais. Diržą, kaip ir dar keletas tautų, vadino Trimis sesutėmis. Orionas glaudžiai susijęs su mitologija. Į kairę nuo jo yra du žvaigždynai: aukščiau – Mažasis Šuo (Canis Minor) su viena ryškiausių žvaigždžių danguje – Prokionu; žemiau – Didysis Šuo (Canis Major) su ryškiausia naktinio dangaus žvaigžde – Sirijumi. Sirijus yra ir viena iš arčiausių Žemei žvaigždžių. Norint jį pasiekti, šviesos greičiu (300 000 km/s) reikėtų skrieti „tik“ aštuonerius su puse metų. Dešinėje nuo Oriono – Jaučio žvaigždynas (Taurus). Prieš daug amžių ši grupė buvo vaizdžiai apibūdinama kaip medžiotojo su dviem šunimis medžiojamas jautis. Trys žvaigždės viduryje Oriono ne veltui vadinamos „Trimis karaliais“. Daugelyje tautų į vieną liniją išsidėstančios šios žvaigždės ir ryškiausia danguje žvaigždė Sirijus simbolizavo tris karalius, einančius paskui ryškią žvaigždę. Per visas keturias žvaigždes nubrėžta tiesė rodydavo, kurioje vietoje patekės Saulė. Toks žvaigždžių derinys susidėliodavo būtent apie gruodžio 25 d. – per Žiemos saulėgrįžą, astronominės žiemos pradžią. Jau egiptiečių laikais prasidedantis Saulės kopimas į viršų buvo laikomas nauja pradžia. Saulė egiptiečių buvo sudievinta. Daugelyje tautų Saulė – pagrindinis šilumos ir šviesos šaltinis – buvo laikoma dievu. Todėl daugelyje senovės tautų šis išsidėstymas ir simbolizavo gimusio Dievo aplankyti išsiruošusių trijų karalių kelionę paskui ryškią žvaigždę rytuose. Ypač glaudžiai su Oriono žvaigždynu susijusi Egipto mitologija. Netgi iškelta hipotezė, kad trijų Gizos piramidžių pastatymo vietos sutampa su Oriono trijų centrinių žvaigždžių išsidėstymu. Senovės egiptiečiai Oriono žvaigždyną buvo susieję su Ozirio – Saulės dievo atgimimu ir gyvenimu. Remiantis šia teorija galima tiksliai nustatyti kitų piramidžių vietas pagal žvaigždyno išsidėstymą. Šiame brėžinyje Nilas atitiktų Paukščių Tako vietą, o didysis sfinksas – Liūto (Leo) žvaigždyną. Su viena ryškiausių Oriono žvaigždžių – raudonąja supermilžine Betelgeize susijusi dar viena simbolika. Į brėžinį danguje pridėjus Sirijų, Prokioną, Balandžio (Columba Noachi) ryškiausią žvaigždę Faktą (Phact) bei Laivagalio (Puppis) Naosą (Naos) nubrėžiama viena didžiausių dangaus figūrų – egiptietiškasis iksas (X). Deja, Faktas bei Naosas Lietuvos padangėje lieka vos po horizontu ir pilną figūrą galima išvysti tik keliaujant piečiau. Orionas prieš 3 tūkst. metų Kinijoje buvo vadinamas „Baltuoju Tigru“, o eskimai manė, kad trys vidurinės žvaigždės – tai bandančio į dangų užlipti eskimo pėdsakai. Mantvydas Prekevičius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close