Seniesiems amatams dar lemta atgimti

Mūsų šalies tautinis paveldas, tradiciniai amatai, papročiai yra svarbi šalies etninės kultūros dalis. Iš kartos į kartą perduodama patirtis ir specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui šalies tautinį veidą. Tautinio paveldo produktai, daiktai bei maistas buvo ir yra gaminami rankomis iš vietinių medžiagų, pagal technologijas, būdingas konkrečiai kaimo vietovei ar etnografiniam regionui. Šių amatų ir tradicijų išsaugojimas bei puoselėjimas yra svarbi kiekvieno kaimo ar regiono gyvybingumo ir patrauklumo dalis bei išskirtinumas.

Lietuva labai nedidelė, todėl daugelyje jos vietovių nuo senų amžių vyravo labai panašūs verslai, amatai ir tradicijos, turintys ir tam tikrus savitumus. Amatai kūrėsi ir vystėsi stengiantis patenkinti kasdieninės buities poreikius.

Viską pasigamindavo patys

Tautinio paveldo puoselėjimas pamažu darosi patrauklus jaunimui, tai leidžia tikėtis, kad tautinio paveldo kultūros vertybės bus perimtos ir išsaugotos. Tam pradžią duoda Birštono ir Prienų muziejuose vedami edukaciniai užsiėmimai, supažindinantys vaikus ir jaunimą su mūsų prosenelių gyvenimo būdu, buitimi ir darbais. Tai ne tik įdomu, bet ir naudinga, prisiliečiant prie mūsų šaknų, atgaivinti kai kuriuos amatus. Ypač dabar, kai žmogus nori grįžti į gamtą, kai ieško sąjungos ir vienovės su ja, nori išliki, išmokti vėl gerbti Žemę maitintoją.

Kas gi buvo būdinga Birštono ir Prienų kraštui, kuo vertėsi ir kaip išgyveno žmonės, kol nebuvo taip išvystyta pramonė?

„Žmonės kaimuose viską mokėjo pasigaminti patys. Labai mažai ką tekdavo įsigyt iš po kaimus važinėjančių prekiautojų. Pirkdavo druską, cukrų, žibalą, adatas. Jau XVII a. beveik kiekviename didesniame kaime buvo savas kalvis ar račius, kuris pataisydavo ir pakaldavo ratus, kaustydavo arklius. Liciškėnų kaime buvo žinomas račius Tebėra, kuris ne tik ratus, bet ir vežimus darydavo. Jo paslaugomis naudojosi 2–3 kaimų gyventojai.

Labai populiarūs buvo ir dailidės, kurie statydavo namus, ypač po 1925 m., kai buvo įvykdyta reforma ir žmonės kėlėsi į vienkiemius. Namus satydavosi vadovaujant dailidėms, o ūkinius pastatus, tvartelius ręsdavo patys sodybos šeimininkai, į talką pasikviesdami kaimynus. Juk ir seniau žmonės vadovavosi nuostatomis – pastatyti namą, pasodinti sodą ir užauginti vaikus“, – pasakojo Birštono krašto muziejaus istorikas Vytautas Kuzmickas.

Ne visuose kaimuose buvo gerų siuvėjų, vadinamų kriaučių, arba batsiuvių (šiaučių), todėl geresnį savo darbo žinovą parsiveždavo į kaimą, apgyvendindavo ir maitindavo, kol apsiūdavo ir apaudavo visą šeimyną. Tada keliaudavo pas kitą, kur jo laukdavo panašūs darbai. Apie tokių šiaučių-kriaučių keliones ir nuotykius galime daug rasti lietuvių klasikų kūryboje. Ko vertas vien tik Palangos Juzė ar Vincukas iš J. Keturakio spektaklio „Amerika pirtyje“. Mūsų kraštuose XX a. pirmoje pusėje buvo gerai žinomas keliaujantis šiaučius Korkuzas, garsėjantis kaip geras meistras.

Vytautas Kuzmickas taip pat pasakojo, kad kaimuose būdavo vienas gerai plaukus kerpantis žmogus, pas kurį rinkdavosi visi kaimo vyrai. Šeštadienį po pirties ir darbų visi traukdavo kirptis. Tai būdavo vien tik vyrų susibūrimas, bendravimas be savo moteriškų pusių.

Moterų didžiausias rūpestis ir užsiėmimas buvo aprengti šeimyną. Nebuvo tos trobos, kurioje nesisuktų verpimo ratelis ar nebildėtų staklės. Moterys ne tik audė, verpė ir mezgė šeimos nariams rūbus, bet nuotakos ruošdavo ir sau kraitį. Vietinių dailidžių padarytose kraitinėse skryniose buvo prikrauta baltų drobelių, lininių raštuotų rankšluosčių, užtiesalų, paklodžių, staltiesių. Kuo darbštesnė mergina, tuo jos kraitinė skrynia sunkesnė būdavo.

Vieni amatai nyksta, kiti – atgimsta

Mūsų krašte šiandien jau nedaug rasime moterų, sėdinčių staklėse ir audžiančių raštuotus užtiesalus, rankšluosčius, juostas. Jiezne žinoma B. Urlikienė, kuri dar neseniai mokė austi Jiezno turgaus 300 metų sukakties proga. O perimti šį amatą nelabai yra kam. Priežastis labai paprasta – nėra poreikio, juk viską galima rasti parduotuvėse… Taigi, atrodo, kad audimas turi tendenciją išnykti, nes mums reikia plačių lovatiesių, staltiesių, paklodžių. Sudėtingus mūsų senelių ir prosenelių audimų raštus atkartoja pramoninės audimo staklės. Vis dėlto kai kur bandoma mokytis, dar atsiranda jaunimo, besidominčio mūsų prosenelių kultūriniu palikimu.

Pasak istoriko, kai kurie verslai ir amatai grįžta, įgaudami naują prasmę. Žmonės jau suvokia, kur veda pramoniniu būdu gaminamas maistas, todėl pradeda rūpintis savo sveika mityba ir ekologija. Reikia paminėti, kad tiek mieste, tiek kaime atsiranda vis daugiau moterų, kepančių duoną namuose. Vienos mokosi ir kepa tradicinę su raugu, be mielių, kitos šiek tiek paįvairina improvizuodamos ir sukurdamos savo originalų receptą. Kaimuose laikančios karves šeimos gamina sūrius ir muša sviestą, kurie labai mielai perkami. Nusibodo valgyti nežinia ką, norisi kažko tikro, natūralaus.

Neblogas perspektyvas turi ir bitininkystė. Anksčiau žvakes gamindavo iš avių lajaus, o vaškinės žvakės buvo daug brangesnės ir prabangesnės. Dabar iš gyvulinės kilmės riebalų niekas negamina, o iš vaško su malonumu mokosi lieti ir jaunimas. Po truputį daugėja bitininkų, vystančių bičių produktų gamybą ir perdirbimą. Mūsų regione žinomi bitininkai Gediminas ir Danutė Olsevičiai bei Robertas ir Lina Klėgeriai. Jie dalyvauja ir muziejų edukacinėse programose, savo amato paslapčių moko ir kitus.

Atgyja ir kitas seniau buvęs populiarus verslas – tai vilnų karšimas bei siūlų verpimas. Šį senovinį amatą prieš keletą metų ėmė atgaivinti Skriaudžių krašto verslininkas E. Majus.

Populiarūs ir moteriški rankdarbiai: siuvinėjimas, mezgimas, nėrimas. Kaip sakė Birštono salono-parduotuvės „Dirbiniai iš lino ir medžio“ vedėja O. Velykinė, gražius darbelius darančių, kūrybingų moterų ir merginų yra daug. Nedideli darbeliai, suvenyrai yra populiarūs tarp atvykstančiųjų. Deja, lovatiesių ar paklodžių pasiūlyti negali, nebent parodyti, kokie lobiai dar slypi senelių skryniose. Ir seniau, ir dabar moterys savo kasdieninę buitį ir namus puošdavo siuvinėdamos pagalvėles, staltieses, paveikslus.

Perkami ir medžio dirbiniai, todėl medžio drožėjai gali džiaugtis, kad jų amatas turi paklausą. Gal dar ne tokią, kokios norėtųsi, tačiau pradžia gera. Birštono apylinkėse gyvena ir kuria du žinomi medžio drožėjai, tautodailininkai R. Butkutė ir A. Venslavičius.

Pasak istoriko V. Kuzmicko, grįžta į mūsų dienas ir kryždirbystė. Žmonės vėl stato kryžius ne tik kaimuose, prie kelių, bet ir savo sodybose. Sovietiniais metais daugelis kryžių buvo iškelti, o kai kurie per laiką ir sunyko. Dar senovinių kryžių galima rasti Nemajūnų, Gudakalnio, Pelekonių ar Anglininkų kapinėse. Senovinis kryžius neseniai buvo, o gal dar ir yra prie buvusios Andriaus Valatkos sodybos Paverkniuose.

Dažna kaimo šeimininkė ir pati raugia kopūstus ar agurkus, o tam reikalingos ir statinės, kurias pagamina savo amato ir sugebėjimų nepraradę meistrai. Tokių randame Stakliškių krašte. O norint, kad padarytų gerą statinaitę ar duonkubilį, reikia iš anksto užsakyti. Tiesa, jau staliai ir dailidės nebedaro kraitinių skrynių, nyksta rimorystė, nes nedaug beliko arklių, tad kamanos ir pakinktai nereikalingi. Rimorystės žinovas ir vos ne vienintelis atstovas šiame krašte yra Veiverių klebonas Kazimieras Skučas.

Birštone buvo populiarios suvenyrinės lazdelės

Pokario metais Birštone buvo labai populiarus lazdelių drožinėjimas. Jaunimas, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės darydavo lazdas ir lazdeles. Vienos tarnaudavo seniems žmonėms pasiremti, kitos – dabitoms pasipuikuoti. Dažnas išvykdavo iš kurorto išsiveždamas šį suvenyrą. Vėliau, apie 1960 m., šis verslas Birštone buvo uždraustas, tačiau muziejuje yra keletas egzempliorių.

Kiaušinių margintojoms nestinga fantazijos

Tiek Birštono, tiek Prienų savivaldybėje daug yra moterų, marginančių velykinius margučius, tęsiančių senovines tradicijas ir puoselėjančių liaudies meną. Artėjant Šv. Velykoms, Birštono sakraliniame muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai, kurių metu mokoma marginti kiaušinius vašku. O vykstančiose parodose margučių būna išmargintų įvairiausiomis technikomis: skutinėjimu, dažymu žolelėmis, popierėliais, vašku bei taikant pačius naujausius metodus išpjaustant tuščią lukštą bei apmezgant siūlais. Raštų ir spalvų gama stebina ir skatina kūrybiškumą.

Šiandien nemažai kaimo žmonių jau nedirba žemės, bet imasi kitokios veiklos, kuri ne tik malonus užsiėmimas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Tai būtent senoviniai amatai, kurie mūsų laikais tampa labai svarbūs.

Laikas bėga ir mūsų kartai jau reikia skubėti, kad spėtume išmokti ne tik verpti, megzti ar nerti, bet ir iškepti ragaišį ar šiam kraštui būdingas bulvines bandas. Juk daugelis tų, kurie dar moka ir prisimena, kaip tai daryti, jau atsisveikina su mumis.

Stasė Asipavičienė