Iš ciklo „Artimi toliai“. Birštonas išliko savarankiškas
„Įdomu, koks būtų buvęs mūsų kurorto ir paties kultūros centro statusas, jei ne Birštono deputatų 1963 metais priimtas sprendimas neleisti Birštono prijungti prie Jiezno“, – pagalvojau gruodžio 1-ąją sėdėdamas modernioje ir jaukioje Birštono kultūros centro salėje.
Birštono kultūros centro salės sienos yra mačiusios ir girdėjusios daugybę per šį laikotarpį surengtų didžiulių renginių, festivalių, koncertų bei politinių debatų, užfiksavusių svarbiausius to laikmečio momentus ir aktualias temas, kurios turėjo įtakos visam mūsų bendruomenės gyvenimui, keitė nusistovėjusias pažiūras. Tačiau neaišku, koks būtų dabar Birštone gyvenančių žmonių likimas, paties miesto ir kurorto statusas, jei ne 1963-ieji.
Lygiai prieš 50 metų, greta J. Basanavičiaus aikštės (šalia senojo restorano) stovėjusiame mediniame pastate, kuriame buvo įsikūrusi ir dirbo Birštono valdyba, vyko išskirtinis Birštono deputatų posėdis, iš esmės nulėmęs mūsų kurorto likimą.
Darbotvarkėje buvo svarstomas esminis klausimas: ar nusileisti Prienų rajono partijos komiteto valdžios spaudimui, pulti į glėbį jiezniečiams ir tapti priklausomiems nuo Prienų malonės, ar likti Kauno Raudonojo kryžiaus jurisdikcijoje ir tvirtai laikytis nuostatos tapti nepriklausomu bei savarankišku miestu.
Prašyčiau atidžiau įsižiūrėti į šiame straipsnyje pateiktą nuotrauką, kurioje 1963 metais užfiksuoti mūsų Birštono deputatai. Tai šiems žmonėms turime sakyti nuoširdų ačiū už tai, kad išsaugojo Birštono suverenumą, nepasidavė jokiems primestiems politiniams bei moraliniams valdžios spaudimams ir posėdžio metu balsavo, kad Birštonas būtų savarankiškas. Šis sprendimas padėjo pamatus ir užtikrino, kad 1966 metais Birštonas tapo respublikinio pavaldumo miestu.
Bėgantis laikas pakeitė mūsų buvusių deputatų veidus. Dauguma jų jau iškeliavo Anapilin, bet 1963 m. priimti sprendimai aktualūs iki šių dienų ir išliks ateities kartoms.
Sunkiausia buvo nustatyti nuotraukoje užfiksuotų žmonių vardus ir pavardes. Gerb. Adelė Korsakienė, buvusi Birštono vykdomojo komiteto pirmininkė, atpažino dalį savo kolegų. Be to, ji pasakojo, jog tuomet, norint išlaikyti Birštono savarankiškumą, kilo mintis suburti darnų kolektyvą, t. y. išrinktiems deputatams „paskirstyti“ gatves, kad šie geriau orientuotųsi situacijoje ir turėtų geresnį ryšį su rinkėjais bei būtų užtikrintas viešumas. Beje, kandidatais į deputatus buvo siūlomi Birštone veikiančių įmonių ir įstaigų atstovai, kurie galėjo rūpintis aktualių problemų sprendimu. Ir tik tada Birštonas pajudėjo suverenumo link …
Savo prisiminimais apie tų dienų įvykius pasidalijo ir jau šviesaus atminimo Pijus Aksomaitis, man padovanojęs analogišką nuotrauką su dedikacija, taip pat Julijus Petrauskas, Natalija Černevičienė.
Pagal turimus duomenis, dabar gyvųjų tarpe yra šie 1963 m. Birštono vykdomojo komiteto deputatai: birštonietės Adelė Korsakienė, Natalija Černevičienė ir Vytautas Motiejus Raulinavičius, šiuo metu gyvenantis Šakiuose.
Esu dėkingas Birštono PK kriminalinio poskyrio viršininkui Vytautui Aliuškevičiui bei jo kolegoms už pagalbą susisiekiant su V. M. Raulinavičiumi. Beje, šis buvęs deputatas ne tik patikslino kolegų tapatybes, bet ir paaiškino, kokia proga jie visi nusifotografavo ir kokias tuo metu sprendė problemas.
Dar kartą noriu tarti nuoširdų ačiū birštoniečiams, kurie tuomet ryžtingai palaikė Birštono deputatus ir padėjo priimti teisingą sprendimą, stojo kaip siena ir atmušė visus buvusio Prienų partijos komiteto ketinimus bei mėginimus parklupdyti Birštoną ir prijungti prie Jiezno.
Istorinėje 1963 metų nuotraukoje iš kairės į dešinę ratu sėdi: gydytojas Kačergis, už jo – Birštono pašto viršininkas P. Aksomaitis, tuometinė Birštono vadovė A. Korsakienė, Birštono gyvenvietės savanorių ugniagesių komandos viršininkas V.M. Raulinavičius, už jo – sekretorė Zita Vaškelytė-Kačergienė, partorgas Čepulis, toliau – moteris ir vyras, kurių tapatybės nenustatytos, už jų – sanitarė Anastazija Komisoraitienė. Arčiausiai iš dešinės sėdi Birštono vidurinės mokyklos direktorė Sofija Žiūkienė. Į dešinę nuo jos sėdinčios moters asmenybė nenustatyta.
Stovi iš kairės į dešinę: Birštono girininkijos girininkas Arvydas Vilkaitis, sanatorijos „Tulpė“ virėja N. Černevičienė, medicinos seselė Nijolė (pavardė nenustatyta), už jos – stovinčios moters ir dviejų vyrų tapatybės nenustatytos. Septintas iš kairės paštininkas Laukevičius. Milicijos pareigūno tapatybė nenustatyta, o už jo – vaistininkas Pranas Dekinevičius, turistinės bazės vadovas Vladas Jasiūnas, Albinas Puskunigis, Birštono vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Julijus Petrauskas, o nuo jo į kairę stovi Maceinienė.
Likimas išblaškė mūsų buvusius deputatus po visą Lietuvą, moterys pakeitė pavardes. Tačiau noriu kreiptis į visus, kurie atpažino nepaminėtus ir neįvardintus asmenis, kad paskambintų į laikraščio redakciją ir patikslintų duomenis apie dabartinę gyvenamąją to asmens vietą. Šie žmonės savo darbu yra nusipelnę birštoniečių pagarbos ir turėtų būti įvardinti.
Šis straipsnis turėjo išeiti dar praėjusiais metais, kai buvo minimas šio svarbaus sprendimo 50 metų jubiliejus. Bet taip jau atsitiko, kad dėl užsitęsusių kai kurių faktų paieškų, jį skaitome tik pirmosiomis 2014 metų dienomis.
Birštonietis Jonas Raiskas
Nuotraukoje: Birštono vykdomojo komiteto deputatai1963 m.
