home Vertybių užuovėja Mantės ateities planai – visapusiškai tobulėti

Mantės ateities planai – visapusiškai tobulėti

Vasaraatostogų metas. Atostogauja ir viena iš geriausių Lietuvos krepšininkių, 2009 m. jaunių krepšinio komandos Europos čempionė, „Viči-Aistės“ ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėja, prieniškė Mantė Kvedaravičiūtė. Ne Tailande, Malaizijoje ar kitoje egzotiškoje šalyje, o gimtame mieste, pas mamą. Paprašyta interviu, Mantė mielai sutiko ir vieną rytą pravėrė redakcijos duris, gerokai išgražėjusi, miela ir paprasta. Labiausiai stebino Mantės branda ir rimtas, platus požiūris į gyvenimą, nors jai tik 21-eri. Nieko nuostabaus, ji gimė jau laisvoje Lietuvoje. – Pirmiausia pakalbėkime apie krepšinį. Kada susidomėjai šiuo sportu? – Iki šeštos klasės žaidžiau kvadratą, vėliau krepšinį. Man besimokant tuometinėje „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje kūno kultūros mokytoja pradėjo dirbti krepšinio komandos „Laisvė“ buvusi žaidėja Kristina Kalesinskaitė. Supažindinusi su krepšiniu ji pasakė, kad renka merginas krepšinio treniruotėms ir pakvietė ateiti. Nuėjau. Ne kiek dėl krepšinio, bet iš smalsumo pažiūrėti, kokia trenerė. Po kelių treniruočių ji priėjo prie manęs ir paklausė, ar nenorėčiau rimčiau treniruotis, gal net gyvenimą susieti su krepšiniu. „Kaip, net pinigus užsidirbt? Įdomu...“, – pagalvojau ir daug nesvarstydama sutikau. Mokytoja pasakė, kad tuomet privalau palikti Prienus ir pradėti kryptingai sportuoti Kauno krepšinio sporto mokykloje. – Kaip manai, kuo išsiskyrei iš kitų bendraamžių? – Mano galva, niekuo, net ūgiu, nes buvau tik apie 160 cm. Pasirodo, svarbu ne tik ūgis, bet ir judesių koordinacija, šoklumas, greitumas, vikrumas, kitos fizinės savybės. Mokytoja, kaip buvusi sportininkė ir puiki savo darbo žinovė, pastebėjo, kad man tai duota ir, jei kryptingai treniruosiuosi, gal kas ir išeis. – Ką toliau veikei? – Kristina mane nuvežė į Kauną pas savo trenerę Birutę Jankauskienę. Apie ją kalbėjo su didžiule pagarba ir meile. Vaizduotėje kūriau aukštos, lieknos ir sportiškos trenerės paveikslą. Pravėrusi duris pamačiau neaukštą ir stambią, kiek paritus, tiek pastačius, moterį. „Tai čia ta išgirtoji trenerė“, – pamaniau. Kristina mane pristatė. Trenerės pirmi žodžiai buvo „pakelk šortus“. Įvertinusi atstumą tarp pėdos ir kelio pasakė, kad būsiu 180 cm ūgio ir pridūrė: „Ką matau, man patinka, ką sugebi, parodysi aikštelėje.“ Treniruotei pasibaigus išgirdau: „Tu man patinki ir aš noriu, kad pas mane treniruotumeis. Šitoje komandoje esi laukiama. Jei sutinki, mes tau kiek galėsime, padėsime.“ Taip prasidėjo mano karjera. Tik po kelerių metų supratau, koks puikus žmogus yra trenerė Birutė Jankauskienė. – Kaip tėvai sutiko šią žinią? – Tėtis mėgsta sportą ir mano pasirinkimą sutiko teigiamai. Mama, kaip visada, pasakė: „Daryk kaip nori, bet jei mokslo vidurkis kris, meti viską, kas trukdo mokslams. – Krito vidurkis? – Gyvenimas privertė suktis ir mokykloje daryti tik tai, už ką gaudavau pažymius. Tai buvo didžiulė patirtis, diskusijų, derybų menas. Jo ir neišmoksi, jei nuolat lankysi pamokas ir viską rašysi nuo lentos. Man teko eiti pas mokytojus derėtis, diskutuoti, įrodinėti, tokia pamoka vertingesnė nei nuo lentos nurašymas. Taigi, kol treniravausi, mokiausi gerai. Besimokydama dvyliktoje klasėje pasirašiau kontraktą su „Laisvės“ komanda ir perėjau į aukštesnį lygį. Tuomet mokslą su sportu derinti pasidarė sunkiau. Net mama suprato, kad krepšinis yra ne šiaip užsispyrimas nesimokyti. Krepšinis jau tapo mano gyvenimo dalimi. Tai buvo pasvertas žingsnis. Mama taip pat pamatė, kad šis perversmas gyvenime mane subrandino kaip asmenybę. Aš netapau krepšinio fanatike ir stengiausi neapleisti nei sporto, nei mokslų, nors pažymių vidurkis ir nukentėdavo. – Baigusi „Žiburio“ gimnaziją tikriausiai jau žinojai, kuriuo keliu pasuksi? – Deja, ne. Visuomet pavydėjau tiems, kas jau nuo penktos klasės žinojo, kad bus gydytojas ar mokytojas ir ta linkme kryptingai ėjo. Kai 12 klasėje prasidėjo klausimai apie specialybes, manęs neklausdavo, nes visi manė, kad studijuosiu kūno kultūros akademijoje ar panašiai. Aš žinojau, kad trenere būti nenoriu. Man krepšinis yra gyvenimo būdas ir su amžiumi gal atsiras noras savo patirtį perduoti kitiems. Nemanau, kad tam diplomo reiktų. Diplomuotų trenerių yra pakankamai, tik jie darbo neturi. Aš tai mačiau, supratau ir man tokia situacija nepatiko. Žinojau, ko nenoriu, bet nežinojau, ko noriu. – Vis tik esi studentė, studijuoji filosofiją? Taip. Esu Vytauto Didžiojo universiteto ketvirtakursė, studijuoju filosofiją ir labai džiaugiuos. Galvoju apie magistratūrą. – Kodėl pasirinkai būtent filosofiją? – Gimnazijoje aš pirmu numeriu nerašiau filosofijos. Įrašiau, berods, teisę, paskui politikos mokslus, nes taip mama norėjo. Ji manė, kad būdama teisėja daug uždirbsiu, gerai gyvensiu ir būsiu garbingas žmogus. Aš nutariau studijuoti psichologiją. Neįstojau, nes pagrindinis kriterijus buvo aukščiausias matematikos balas. Tikslieji mokslai nebuvo mano stiprioji pusė, todėl pasirinkau matematikos mokyklinį egzaminą. Gavau dešimtuką. Vėliau gailėjausi, manau, būčiau išlaikiusi ir valstybinį. Taigi, neįstojusi į psichologiją, sukūriau strateginį planą: Vytauto Didžiojo universitete studijuoti filosofiją ir po pusmečio perstoti į psichologijos fakultetą. Pasimokiusi supratau, kad niekur nenoriu perstoti. Šiandien sudėtinga pasakyti, kur norėčiau dirbti. Manau, bet kokioje įmonėje prireiks mąslaus, kritiško ir mokančio analizuoti tam tikrus dalykus specialisto. Turėdama filosofinį išsilavinimą ir dar pasimokiusi techninių dalykų, tikiuosi, darbą rasiu. – Kaip sekasi studijas derinti su sportu? – Pirmame ir antrame kurse, kai žaidžiau „Laisvės“ komandoje, laiko studijoms visuomet užtekdavo, nes paskaitos būdavo vakare. Šį sezoną pakeičiau klubą ir žaidžiau už „Viči-Aistes”. Tai buvo stiprus klubas, reikėjo daug treniruotis, važinėti į varžybas, bet sportą ir studijas pavykdavo suderinti. Sakau buvo, nes ne paslaptis, kad klubas irsta, gal jau net iširo. Kol kas dirbu ten ir ieškausi kito klubo. Jei tektų palikti Kauną, studijuoti būtų sudėtingiau. – Labiausiai išgarsėjai su jaunių komanda, kuri tapo Europos čempione. Tuomet buvai dvyliktokė. Įdomu, kokie kitų merginų likimai? – Įvairūs. Vienos krepšinį žaidžia Lietuvoje, kitos užsienyje, o dar kitos jau nežaidžia. – Ar nežadi laimės ieškoti svetur? – Jei nori užsidirbti pinigų, esi pakankamai stipri žaidėja ir gali užsikrauti ant savo pečių sunkią legionierės naštą, kai iš tavęs labai daug reikalauja ir tikisi daugiau nei iš vietinių žaidėjų, tuomet gali išvažiuoti. Aš Lietuvoje iš krepšinio tik išgyvenu, bet negaliu nusipirkt nei namo, nei automobilio ar buto. Į užsienį gal ir važiuočiau, bet ten esu beveik nežinoma, daugiau sėdėjau ant atsarginių suolelio, nei žaidžiau. – Kur teko žaisti? – Turkijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Rusijoje. Ten žaidėme su Europoje turtingiausio ir stipriausio, dar vadinamo svajonių Jakaterinburgo klubo komanda. – Kokios buvo emocingiausios varžybos? – 2009 metais, kai tapome Europos čempionės. – Esi 180 cm ūgio. Ar ne per žema? – Žaidžiant Lietuvoje gynėjos pozicijoje, tai idealus ūgis. – Kiek daugiausia taškų per varžybas pavyko pelnyti? – Žaidžiant „Viči-Aisčių“ komandoje – apie 20, sporto mokykloje – 37. – Dar nori žaisti? – Bet kokiu atveju, taip. – Dažnai grįžti pas mamą? – Sezono metu, kaip išeina, bet kai noriu, tai ir grįžtu. – Ką veiki per atostogas, ar mama palepina? – Mama ne tas žmogus, kuris lepina savo vaikus. Gyvenu atostogų rėžimu. Kada noriu keliuosi, ką noriu, tą veikiu. – Mėgsti pamiegoti? – Proto ribose. Man užtenka 9 valandų. – Kas, be sporto, dar patinka? – Žemiškus ūkio darbus, matyt, nudirbau vaikystėje. Nei neriu, nei mezgu, nors mama įsitikinusi, kad esu kruopšti. Mėgstu keliauti, stovyklauti, plaukti baidarėmis, šokti, tai yra aktyvų laisvalaikį su draugais. – mėgsti valgyti? Laikaisi dietos? – Man patinka, kad žaidžiant krepšinį nereikia laikytis dietų ir reguliuoti svorio. Bet jei būsi stora, nepabėgsi. Mėgstu visokius makaronus, šaltibarščius, uogas. Bet tik neuogauti... – Ar daug draugų turi Prienuose? – Maniau, taip, bet vaikščiodama po Prienus supratau, kad jų nėra. Tai ne anksčiau – eini ir tik girdi: „ labas, labas, labas...“ Viskas labai pasikeitę: jaunimas ištįsęs ir sunku bepažinti. Be to, bendraamžiai išvažinėję ir namuose beveik nebūna. – Su mokytojais bendrauji? – Kai užvėriau gimnazijos duris, daugiau joje ir nebuvau, bet gatvėje labai smagu sutikti mokytojus, ypač Kristiną Kalesinskaitę, auklėtoją Emą Valūnienę. – Buvai išrinkta gražiausia krepšininke. Tikriausia vyrų dėmesio nestinga? – Tai buvo reklaminis triukas, siekiant populiarinti moterų krepšinį, parodyti, kokios gražios krepšininkės, ir pritraukti daugiau žiūrovų. Didelio vyrų dėmesio nejaučiu, bet ir nesiskundžiu. Esu komunikabilus žmogus, mėgstu bendrauti, turiu ir draugą. Tekėti dar per jauna. Ateityje, jei tai galima planuoti, taip. – Ant kaklo grandinėlė su numeriu 7. Ar tai tavo laimingas skaičius? – Tai tėvų dovana dvidešimtmečio proga. Man patinka numeris 7 ir visada noriu jį turėti. Jis laimingas ir mano mamai, kuriai geriausi nutikę gyvenimo dalykai susiję būtent su skaičiumi septyni. – Kokie ateities planai? – Visapusiškai tobulėti.

O. Valkauskienė

One thought on “Mantės ateities planai – visapusiškai tobulėti

  1. Kodėl tik pas mamą, o ne pas tėvus (t. y. mamą ir tėtį)

Comments are closed.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close